Kuomet stojama į aukštąsias mokyklas, jos liaupsinamos. Jų diplomo siekiama tarsi vienintelio gero gyvenimo garanto.  Liaupsinimas pasibaigia iškart, kai tik po diplomų įteikimo tenka keliauti į darbo biržą ir stoti į bendrą eilę su Onyte, kuri turi tik pagrindinį išsilavinimą, su Petru, visą gyvenimą dirbusiu statybose ir nesuprantančiu, kokiems galams tie mokslai, ir draugu nuo pirmo kurso, besidžiaugusiu aukštuoju išsilavinimu, ir net mokėjusiu už studijas, o dabar – še tau.

Ar keiksnosime valdžios atstovus, ar ne – niekas nepasikeis.

Ar stosime į aukštąsias mokyklas, ar pasitenkinsime viduriniuoju išsilavinimu – irgi veikiausiai ne pagrindinis klausimas.

Gyvenime žaidžia šiek tiek kiti dalykai.

Ar pastebėjote tendenciją, kad sėkmė ir karjera pasiekiama ne tik pilkų pelyčių, stropiai graužusių ir graužiančių visas iš eilės knygas, bet taip pat ji gali būti nuraškyta ne tiek darbščių, kiek apsukrių gyvenimo personažų.

Juos reikia pagirti.

Jie daro tai, ką  stropuoliai pamiršta apskritai egzistuojant – pasitikėjimas savimi, net jei jie gali bet kada klysti.

Elementariausias pavyzdys – darbo paieškos.

Tereikia išvysti darbdavio ir pretendento užimti darbo vietą pirmą pokalbį, kad galėtum suvokti, jog, gal universitetas ir išmoko protingų dalykų, bet nepasako, kad tikėjimas savimi – kelias į sėkmę.

Bene didžiąją dalį sėkmės lemia ne sausa teoriją, bet praktinis jos taikymas, net jei pirmaisiais kartais garantuota nesėkmė.

Siekiant sėkmės ir karjeros reikėtų dažniau vadovautis mintimis, kad:

- ne man reikia darbo, bet darbdaviui reikia tokio specialisto kaip aš;

- ne jis turtingas, kad man gali mokėti atlyginimą, bet aš turtingas, kad galiu sau leisti parduoti savas idėjas.