Mįslė: daug išsilavinusių, dar daugiau lavinamų, viršelis blizgus, vidus vis dar neištirtas, o save  tituluoja prestižine mokymosi vieta Lietuvoje. Kas?

Atsakymą žinote – prestižinė tik viena, o kiek prestižinėje vietoje prestižo, kiekvienas gali matuoti savais metodais. Čia vienas jų.

Yra dviejų rūšių specialistai: turintys specialybę/profesiją, nuolat gilinantys žinias ir „vitrininiai“. Pirmieji – dažniausiai pernelyg dori, kad būtų verti aprašymo, o „vitrininiai“ šįkart peša laurus iš savo darbovietės darželio.

Šventa teisybė, kad nuo ryto iki vakaro aiškinti studentams apie studijų programas, kreditų skaičius ir studijų įmokas gali būti katorga, bet studentai, būsimieji brazdžiūnai, vydūnai ir net valančiai, trokštantys informacijos ir pagalbos rankos, turėtų būti vedami studijų vingiais jei ne su šypsena, tai bent su derama pagarba. Turėtų būti. Deja.

„Vitrininiai“ specialistai nemėgsta teisybės ieškotojų. Jie drąsiai atremia besibeldžiančiųjų prašymus, į užduodamus klausimus atsako pasiūlymais išeiti, o ištvermingiausiuosius atakuoja sunkiąja artilerija – žargonais, kikenimu, žaidimu „Du kalba, trečias tyčiojasi“ ir, galiausiai, net stilizuotu pasiuntimu (tikėkimės, kad pas tikruosius specialistus?). Negana to, jie iki paskutinio lašo dėsto savo tiesas ir tik priremti prie sienos studentų, kelias dienas ieškančių teisybės, prisimena, jog reikėtų sužinoti pastarųjų vardus, pavardes. Tai taip nereikšminga?..

O kulminacija kelia šypseną: beveik savaitę tvirtinę, jog sniegas ištirpo ir jokia forma jo nesugrąžinsi, „vitrininiai“ nuleidžia akis: sniegas gali keisti formas, studentai gali rasti teisybės daigelių, tik tam reikia kilogramo kantrybės, pusė kilogramo įkyrumo, šiek tiek pilkųjų ląstelių ir tvirto žinojimo, ko ir kodėl nori. Tik tuomet kyla klausimas, kam reikalingi specialistai, jei jiems reikia įrodinėti kelių, kuriais norima eiti, buvimą.

Beje, kažin, ar „vitrininiai“ būtų pripažinę faktą, jog sniegas gali keisti formas, jei fakulteto dekanas nebūtų padėjęs jiems įsisąmoninti šį sudėtingą fizikos dėsnį.

Būtų galima pateisinti fizikų grubumą – „šalta“ profesija, abstrakčias filosofų kalbas – traktatai apie mąstymą svarbesni nei teisiniai dalykai, bet filologijos fakulteto specialistų nemandagumas, darbo etikos neišmanymas, familiarumas ne vieną literatūros klasiką antrąkart numarintų.