Kai vaikas pirmą kartą išgirsta žodžius „visuomenė“, „valdžia“ ar „įstatymai“, tikriausiai šie jam atrodo tokie pat „nejudantys“ kaip ir kaladėlės (jei jų nepajudinsi) arba žaislai (jei pats neimituosi jų kalbos ir judesio). Paprastai augdamas vaikas savo suvokimą apie valdžią, visuomenę ir įstatymus pakeičia, nes mato valdžios ir visuomenės veiksmus, tarp kurių intensyviai veikia įstatymai.

Tačiau panašu, kad šiandieninė Lietuvos visuomenė pajėgi kai kurias nuostatas apie savo „judėjimą“ pakeisti: vaikai ir paaugliai mato sustabarėjusią visuomenę. Jos nepajudina sparčiai kylančios kainos, korupcijos mastai, šešėlinė ekonomika ir valdžios veiksmai už ir prieš įstatymus.

Demokratiška visuomenė, kurios demokratiškumo ribos prasideda ir baigiasi interneto komentaruose. Šitaip galima apibūdinti šiandieninę Lietuvos visuomenę. Taip, kad rašyti ir skaityti ji moka, abejoti nedera. Kaip, beje, ir aukštu Lietuvos piliečių išsilavinimo lygiu, kuris, gaila, neatsispindi tose internetinėse demokratijos apraiškose. O realių veiksmų nėra.

Oponuosiu pati sau. Kai medikas gauna „dovanų“ iš paciento artimųjų, jiems jis pažada atsilyginti geresne paciento priežiūra ir didesnėmis pastangomis šiam padėti. Kadangi tokių „sandorių“, leisiu sau spėti, sudaroma kasdien ir ne po vieną, reiškia tai yra demokratiškos visuomenės „judėjimo“ pavyzdys.

Turbūt neapgavau jūsų. Nepavyko apgauti net savęs – tai nėra visuomenės „judėjimo“ įrodymas. Demokratijos gyvastimi nekvepia net rinkimuose – vienuose, antruose... Sakyčiau, rinkėjai išmirė! Bet ne – per tris savaites, kai Statistikos departamentas vykdė elektroninio surašymo akciją, netikėtai atkuto maždaug milijonas visuomenės dalelių.

Bet tai jau lietuviškas altruizmas: kai informacijos reikia Statistikos departamento tyrimams, kurie tik po kurio laiko tiesiogiai vienokia ar kitokia forma palies pačius gyventojus, piliečiai sujuda sukruta ir susiskaičiuoja it viščiukai, tačiau, kai vilniečiams praėjusios savaitės pabaigoje buvo pranešta apie pabrangsiantį šildymą ir karštą vandenį, visi „garą nuleido“ interneto komentaruose ir alkoholiniuose gėrimuose, nors bet koks kainų kilimas piniginę palies neabejotinai greičiau ir ne piliečio naudai nei bet kokie visuotinio surašymo duomenys ir jų analizės.

Ieškau kitų demokratiškos visuomenės gyvybės apraiškų, kuri turėtų būti suinteresuota savo, o tai reiškia TIKROSIOS VALSTYBĖS, gerove - profesinių sąjungų narių protestas. Bet jis toks kuklus, kad net elektroniniu būdu susirašyti panorusiųjų altruistų jėga, kai „užlūžo“ specialus tinklapis, atrodė galingesnė už pusantro tūkstančių darbo liaudies atstovų.

Demokratišką visuomenę žavi elektroninio balsavimo galimybė, jai patiko elektroninis visuotino susirašymo variantas, matyt, jai patiktų, kad ir visi kiti pilietiškos visuomenės veiksmai būtų atliekami neatsitraukus nuo kompiuterio: bendrauji „Facebook‘e“ su Ali iš Šiaurės Afrikos, kalbini draugę iš Ukmergės ir prie kito pokalbių kanalo prisijungusiam ministrui pirmininkui pasisakai, kad tavęs netenkina kylanti šildymo kaina, todėl pareiški, kad išmesi jį iš virtualių draugų sąrašo, jei jis dabar pat „nepačatins“ Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkui ir nepagrasins jam tuo pačiu.

Ne. Pilietinė visuomenė turi veikti. O jos veikla neturi apsiriboti paklusnumo instinktu. Priešingai ateities vaikai iš tiesų įsivaizduos, kad demokratija – tai galimybė bendrauti socialiniame tinkle ir tuo pat metu susirašyti visuotiniame susirašyme. Bet juk tikrai mes galime šiek tiek daugiau.