Arba išties daugėja savikritikos jausmo neturinčių žmonių, arba jų tiesmukiškumo ir noro būti girdimais ribos peržengė visas normas.

O gal kritiko vadmuo šiandien toks patrauklus, kad palankiau kritikuoti, negu kad kurti kažką, kas galėtų būti kritikuojama?

Ką kritikui duoda galimybė reikštis?

Veikiausiai tai priklauso nuo kritiko „rūšies“.

Kompetetingi ir savo darbą atliekantys kritikai šiuo atveju – neliečiami, bet štai, kaip skirstyti tuos, kurių keliasdešimt kartų daugiau negų tikrųjų?

Kuo „garsesnis“ kritikas, tuo labiau pučiasi iš pavydo ir tuo garsiau ima čiaudėti.
Jie dar kartais įgauna „kompetencijos“ dėl savų nesėkmių, todėl jaučiasi turį teisę pamokyti.
Įdomūs tie kritikai, kurie nerodo savo darbo vaisių, bet visada pamato kitų.
Ir bene didžiausią juoką kelia tie, kurie neigia viską, tik ne save. Bet, kai ilgesnį laiką stebi tokį „kritiką“, supranti, kad jis erzina net pats save.

Šiandieninis kritikas įsivaizduoja galįs aptarinėti medienos gaminius, nors net medžių neskiria; jis priekabiai klausinėja konditerijos gaminio sudėties, nors atsakymai jam nieko nepasako; ir galiausiai, žiūrėdamas filmą, kritikuoja prastą vaidybą, nors apie tai išmano tiek pat, kiek apie konditerijos gaminio sudėtį.

Kritika ugdo. Tik kada ir ką?
Garsi ir argumentuota kritika ugdo tiek kritiką, tiek adresatą?
Garsi ir neargumentuota – klaidina adresatą?
Tyli ir argumentuota – ugdo kritiką?
Tyli ir neargumentuota – tik bėgančios mintys?

Jei tik kritikuojantis tai darytų be subjektyvių priežasčių ir remtųsi svariais argumentais, jo žodis būtų aukso vertės.
O ar taip šiandien yra?

Jei kritika tik dėl kritikos, kiek verta kreipti į ją dėmesio?