Prieš kelerius metus rengtos Kalbos švaros dienos, kurių metu kalbininkai itin atidžiai klausėsi lietuviškų televizijų laidų ir mėgino įvertinti kalbėjusiųjų tartį. Rezultatai: kalbininkų kritikos lavina žurnalistams ir įžvalgos apie vis labiau skurstančią televizininkų kalbą. Šiandien galima išsiversti ir be kalbininkų tyrimų – lietuvių kalbos grožiu televizijos laidų vedėjai dalintis nenori.
Kai gražuolė Aistė Paškevičiūtė pasirodo ekrane, stiprioji lytis, žinoma, „susidomi“ transliuojama loterija, tik vargu ar jie klausosi, ką ir kaip gražioji vedėja sako: [septini] (septyni), [bæ] (b), [kæ] (k), [væ] (v)... Ne visai lietuviška, ne visai normalu ir, kaip pasakytų patys televizininkai, net neskanu, bet žavioji A. Paškevičiūtė vis tiek kiekvieną vakarą džiugina žiūrovų akis ir liūdina klausytojų ausis.
Prieš kelerius metus televizijoje buvusią situaciją kalbininkas Aldonas Pupkis įvardijo kaip „kalbos asmenybių nebuvimą“. Šis kalbininko pamąstymas – atradimas daugeliui: juk televizininkai, rodos, neklysta, laidų vedėjai kalba pavyzdingai, o ir pati televizija vis dar įsivaizduojama kaip geriausia mokytoja. Be reikalo...
Gal lietuvių kalbos grožis nebūtų slepiamas, jei televizininkai pamąstytų, apie tai, jog:
- iš kasmet žurnalistikos studijas baigiančių ir taisyklingos kalbos niuansus išmanančių jaunuolių galima išugdyti puikių charizmatiškų pramoginių laidų vedėjų;
- nepakanka „būti šalia žiūrovų“, solidesnis tikslas – tai daryti kokybiškai;
- kalba – priemonė ir ji negali būti nekokybiška (juk televizijos transliacija nutraukiama, jei vaizdas dėl trikdžių suprastėja).
A. Paškevičiūtės pavyzdys atskleidžia primityviąją žodžio „televizija“ (lot. tele – atstumas, lot. visio - regėjimas) reikšmę – svarbiausia reginys, o apie kitką neverta kalbėti.
Bet nuo pramoginių laidų gerokai skiriasi informacinės. Jose klaidų sunkiai rastume, o ir vedėjų tartis – maloni ausiai.
Po Kalbos švaros dienų tyrimų kalbininkas A. Pupkis teigė, kad taisyklingos tarties asmenis, besidarbuojančius televizijoje, išvardinti trunka neilgai, mat jų nedaug. „Visi kiti, o jų net keli šimtai, daugiau ar mažiau yra nutolę nuo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintų bendrinės tarties normų reikalavimų“, – rašė A. Pupkis.
Nepakenktų pavasarį kuoptis ne tik upių pakrantes ar parkus, bet ir savo kalbą.
...]
