Vakar naujienų portale alfa.lt pirmoje pozicijoje – matomiausioje ir daugiausia skaitytojų pritraukiančioje vietoje – buvo publikuojamas straipsnis antrašte „Valdžiažmogiai neleis džiaugtis net vėliava?“. Suintrigavo - ko jau ko, bet vėliavos atimti iš piliečių negalima.

Minėtame tekste autorius Rimantas Varnauskas rašė apie Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro inicijuotą tyrimą dėl galimai neleistino valstybinės vėliavos naudojimo: vienos įmonės logotipų, šūkių ar kitko kompozicijų su valstybine vėliava.

Be pagrindinės informacijos – tekste daug emocijas keliančių papildomų žodžių: „valdžiažmogiai“, „suokdami“, „nepaisant situacijos absurdiškumo“... Užkrečiančios frazės. Valdžios atstovai – ar juos pažįsti, nepažįsti, peiki ar vertini – tekste tampa liaudies priešais. Madingas manevras. Tautai neabejotinai patiks.

Neigiamas skaitytojų emocijas programuojantys žodžiai tekste paliekami nuo pavadinimo iki paskutinės pastraipos - kad kuo daugiau skaitytojų būtų paveikiami žurnalisto plunksnos drėskimų. Kartojimas - ne tik mokslų, bet ir nuomonių formavimo motina.

Politiniai motyvai ir neigiamą atspalvį turintys žodžiai lengvai derinami, kadangi didesnė dalis piliečių jaučiasi valstybės skriaudžiami negu ginami.

„Valdžiažmogiai“ – ne komplimentas. Tai įvardijimas tų, kurie bet kokia kaina siekia įsitvirtinti ir išsilaikyti valdžioje. Ypač šaliai sudėtingais ekonominiais metais toks apibūdinimas kelia pačias tamsiausias mintis apie valstybės vadovus ir arti jų esančius asmenis.

Minėtame tekste įvardijami „valdžiažmogiai“ – viso labo vienas asmuo – Stasys Šedbaras, inicijavęs tyrimą dėl galimai neteisėto valstybinės vėliavos naudojimo. Kitų valdžios atstovų šioje situacijoje nėra. O gal žurnalistas juos mato? Jaučia? Buria? Žino?

Žurnalistams valdžios atstovai „valdžiažmogiais“ gali tapti iš meilės vėliavėlėms ar nemeilės politikams? Gal kas įžvelgia trečią variantą?