Jei nori, kad niekas tau neužliptų ant galvos, lipk pirmas, o jei nori, kad  niekas tavęs neapdergtų, derk pirmesnis visus ir visur. Tai XXI amžiaus žmonių taisyklė, puikiai pritaikoma karjeroje, naudojama kaip pramoga, cinikų laimė, o ne vienam ir šeimyninio gyvenimo elementas. Ir ne pasaulis žemyn nusirito, o žmonės, tapę fasadiniais krikščionimis, inteligentais bei doros etalonais, iš tikrųjų tik tupi ant palangių ir dergia ant einančiųjų galvų.

Apie neišmatuojamą žmogaus gėrį (užmiršta savybė) – jau tik pasakose. Šiandien gėrio dalinimas aplinkiniams reiškia leidimą aplenkti dalintoją. Modernus žmogus žino, kad to leisti negalima. Aplenkimas geradarį stumia į žemesnę poziciją. Visai kaip lenktynėse: kelintas būsi, jei tave, važiuojantį antroje vietoje, aplenks kolega? Taip, tu būsi jau nebe antroje vietoje, o trečioje. Bet, cinikai, pripažinkit, kad fasadinis gerumas - kaip aprangos kodas renginyje – būtinas.

Štai ir atsiranda fasadiniai krikščionys, kai viduje jokio humaniškumo, fasadiniai inteligentai be supratimo apie inteligenciją ir fasadiniai doros etalonai, kai išpūtę akis įtikinėja aplinkinius savomis melagystėmis.

Didžioji dalis moderniosios visuomenės atstovų išsigimsta ne fiziškai. Jų protas nepajėgus ir gyventi, ir kurti gyvenimą tuo pat metu, todėl paprasčiau griauti. Ar ne išsigimimas? Teoriškai, kuriantis žmogus kainuoja, o griovėjas – bevertis. Bet realybė atskleidžia, kad modernus žmogus griauna ir griovėjo kaina kyla. Mes - išsigimėliai.

Galime triumfuoti? Atrodo, kad taip.

Net jei žmogaus gėris – verslas, jis tik retais atvejais pelningas, nes investicijų reikia daug, sąnaudos milžiniškos, o pelnas apgailėtinas. Gėrio paklausos tik tiek, kiek drabužių ant striptizo šokėjos. Keista, kad ES parama nepasiekė gėrio verslo atstovų. Gal būtų paskatintas verslumas. Ir kodėl negalima deklaruoti savo gerumo akcijų? Valstybei, gėrio deklaravimo pradininkei ekonomiką pakeltų turistų srautas po reklamos akcijų pasaulyje, o išmokos gėrį deklaravusiųjų saujelei vis tiek būtų juokingai mažos.

Žmogus, nusiritęs iki kirmėlės lygio, greičiau pasieks savo puvėsių krūvelę negu kad gėriu besidalinantis sukurs gerą pasaulį.

Kokia laimė būti bjauriu. Tada visi tokie savi savi.