Savaitgalį dalis televizijų suskubo pristatyti naujuosius sezonus. Kaip jau vasarą skelbė anonsai, dviejų pagrindinių komercinių televizijų naujų sezonų vinys – šokių projektai. Vieni pakvietė šokti, kiti – šokti „su manimi“. Praėjusiais metais sėkme kunkuliavę projektai bando žiūrovų kantrybę ir atkakliai tikrina meilę šokiams.

Prieš kelerius metus organizuotus dainavimo realybės šou ir kitus balsingųjų projektus šiandien galima vadinti neginčijamu lietuvių dainingumo įrodymu. Noras lietuvių dainingumu įsitikinti ir, svarbiausia, tuo įtikinti žiūrovus buvo bekraštis. Visa Lietuva dainavo tiek, kad to daryti nemokančių tiesiog nebeliko. Labiausiai dainai besipriešinančius baksnojo paskutinieji projektai jau agonijos stadijoje. Įtikino ar ne, tačiau vėliau dainos pritilo. Dainomis televizijos ir radijo stotys nebus gyvos...

Dabar nustumti mikrofonai ir patiestas parketas naujai manijai - šokiams. Koks dar dainavimas? Lietuvių prigimtis – šokti! Metas pamiršti kepurinę! Lietuviai masiškai jaučia Lotynų Amerikos šokių charakteristiką. Kas prie televizorių ekranų, kas šokių mokyklose – mitas apie lietuvių santūrumą ne griaunamas, o trupinamas.

Protingieji kurmiai skaičiavo, o mes galime pagalvoti, kodėl chroniškus šokių projektus visgi verta žiūrėti? Įsijaučiame į statistiškai vidutinio televizijos žiūrovo rolę ir mąstome...

Dėmesio vertesnių televizijų programų sunkiai galima surasti. Šokiai – piliakalnio viršukalnė. Tai ne vertė, o, veikiau, vienas iš teisingiausių pasiteisinimų.

Šokiai – taiklus šūvis į statistinius žiūrovus. Konkrečiau – žiūroves. Tai muzikos, rūbo, kūno, judesio derinys, kuris patenkina savaitgaliais ant sofų drybsančiuosius. Tik štai, kiek derinyje vertės, tai pat sunku apskaičiuoti.

Būtų nuodėmė nepaminėti šokių akcento – tų pačių televizijų išpopuliarintų, spaudos aprašytų, internete „nugūglintų“ žinomų vardų ir veidų. Šio niuanso vertę suvokia tik bulvarinės spaudos atstovai, mat nuo šokančiųjų tiesiogiai priklauso žurnalistų sukurpiamų tekstų skaičius ir atlygis už juos.

Platesnius vertės aprašus, matyt, galėtų pateikti tik patys projektų rengėjai. Belieka pripažinti vieną – susirenkama ne žurnalisto Algimanto Čekuolio popietės pasikalbėjimams, todėl savanoriškai žiūrintys, savanoriškai balsuojantys ir savanoriškai kad ir pasivaikščiojimą į šokių projektus išmainantys praranda galimybę praleisti savaitgalius turiningai.

Vienintelė paguoda: nieko, praeis ir chroniškų šokių laikas.