Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis. Yra du pasiūlymai: švęsti arba demonstruoti abejingumą. Ir kurį variantą rinktis?

Kuomet Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė klausia „ar vis dar branginame Laisvę taip pat, kaip anksčiau, kai jos siekėme?“, taip ir norisi atsakyti NE, bet, švenčiant vos dvidešimtuosius Nepriklausomybės metus, tai natūralu. Juk kad ir ko siektum, pats siekimas yra ginklas, o pasiektas tikslas – poilsis. Tame „poilsyje“ Lietuva ir esti.

Kokie esminiai procesai gali įvykti vos per dvidešimt metų? Net žmogus per tiek laiko nesulaukia tikrosios pilnametystės, o ką jau kalbėti apie valstybės brandą...

Gal visuomenei trūksta naujų tikslų, naujų iššūkių? Ar visuomenės dvasia „nepoilsiauja“ po Nepriklausomybės atgavimo? Diskusijos apie Nepriklausomybės siekimo procesą – sveikintinas dalykas tuomet, kai jos yra fonas, o ne tikslas. Tik turint naujų siekių, vienijančių visuomenę, derėtų žiūrėti archyvinę medžiagą apie Nepriklausomybės akto signatarus ir jų žygdarbį vardan Lietuvos, o kol kas reikėtų leisti medžiagai „sunokti“ – atleiskit, bet vyno statinės neatidarinėjamos kas mėnesį belaukiant jo brandos. Tvirtas žinojimas ir tikėjimas pasiekta Nepriklausomybe turi būti DIDESNIS už norą vartyti archyvus. Vietoj jų – turėtų būti nauji siekiai.

O jų yra. Tiek daug, kad neaišku, kurio pirmiausia griebtis. Todėl ir griebia kas kam papuola, kurio prioritetus kas atitinka. Problema ta, kad griebiama ir nešiojama šapus ne į vieną krūvą – skurzdėlyną, o į atskirus mažus kupstelius. Visuomenės dvasia tuo metu „poilsiauja“.

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Vytautas Stankevičius viename interviu teigia matantis pagrindinį trūkumą – žmonių savanaudiškumą: „Žmonių savanaudiškumas, demonstruotas per dvidešimt metų, buvo gerokai per didelis. Piktnaudžiauti laisve negalima. Šalia laisvės visuomet turėtų būti ir atsakomybė“ (respublika.lt). Mintis teisinga tol, kol nesusiduriame su praktine jos puse, juk saikingas mėgavimasis laisve – tas pats, kas saikingas kvėpavimas: norisi kvėpuoti „sočiai“ ir nemąstant apie deguonį. Bet ir vėl... Ar per dvidešimt metų galėjo susiformuoti ta branda, kokia buvo kovose už Nepriklausomybę? Dar reikia laiko...

...juk daugiau sveria būrelis TYLIAI nuoširdžiai suvokiančių ir branginančių Laisvę negu minia GARSIAI švenčiančių Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį... Butaforija pigi.