Maža mergaitė stengėsi išgelbėti tūkstančius ant kranto išmestų jūros žvaigždžių, mėtydama jas atgal į vandenyną. Ji apstulbo, kai vienas žmogus priėjo prie jos ir pasakė:“Kam tu tą darai? Tu nieko nepakeisi, nes negalėsi išgelbėti jų visų“.
Mergaitė minutei suglumo, o paskui pasilenkė, pakėlė jūros žvaigždę ir iš visų jėgų sviedė ją į vandenyną. Tada pažiūrėjo žmogui tiesiai į akis ir atsakė:“Na, aš jai kai ką pakeičiau“.
Citata iš Raymond T. Yeh ir Staphany T. Yeh „Verslo menas. Sekant milžinų pėdomis“
***
Tokie mes, žmonės, esame: pozityvios mintys ne tokios kibios kaip kad skaudžios dramos.
Jei pastarosios lyg dygliai, prikimbantys prie minčių, tai pasakojimas apie mergaitę mintyse, veikiausiai, užsiliks labai mažai daliai skaitytojų.
Bet ką mergaitė sakė? Jei nors ir vienam skaitytojui šis pasakojimas sužadins krislelį noro atsikelti ir „eiti į vandenyną mėtyti jūros žvaigždžių“, tai jau bus gerai.
Ar vis dar sėdite?
