Žmonių stebėjimas – lyg knygų skaitymas. Vienas gali būti „plonas“, bet sunkiai skaitomas, o kitas – „storas“ paviršutiniškų minčių kratinys. Kurį mieliau pasirinktumėte skaityti? Viena „rūšimi“ apsiriboti veikiausiai negalima.

Stebint žmones dažniausiai ryškiau matomas ne jų gebėjimas duoti, bet akiplėšiškumas imti. Visi daugiau ar mažiau - egoistai, tačiau, įsilieję į „minią“ ir nemąstydami apie galimus stebėtojus, žmonės „pražysta“: prašo, maldauja, galiausiai – atima; eina, vejasi, galiausiai – nustumia konkurentą; šypsosi, ironizuoja, galiausiai iš pykčio gali net apsiverkti. Ir visa tai – kasdienybė.

Tikrąsias emocijas taip pat galima pastebėti ne tada, kai žmogus „įjungęs bendravimo režimą“ ar pasiruošęs visus apdovanoti geranoriškumu, bet tada, kai jis nusiima kaukę ir brenda per dieną naglu veideliu, stačiokišku žingsniu, o kartais… tikrai su šypsena veide.

Naglas veidelis – dviprasmybė. Kartais tai būtina, bet dažnai – smerktina.

Negalima pateisinti tų, kurie kuria savo pamatus ant kitų griuvėsių, tačiau nežinoti, kas yra naglumas ir su kuo jis valgomas – taip pat juokinga. Matyt, ne tas amžius.

O štai stačiokiškumas kažkada buvo vertinamas kaip žemo luomo atstovų kalbą. Šiandien toks skirstymas neteisingas: luomų negali būti, tačiau akivaizdu, kad žemo luomo atstovų vis dar daug išlikę...