Kalbant apie preciziškumą, omeny turimas ir preciziškas darbas, ir preciziškos pastangos ir net preciziškas noras. Viso to stygius toks akivaizdus, kad galima pamanyti, jog nepriekaištingai atliktas darbas gali sukelti kieno nors nepasitenkinimą ir nuostabą, o mes, santūrūs Lietuvos piliečiai, juk nemėgstame patys lipti ant pjedestalo, todėl renkamės „bele kaip“ variantą ir nesukame galvos.
Žurnalistikoje nėra objektyvumo
Prieš apkalbant kitus, verta apžvelgti savo darbą. O jame žinios šiuo klausimu išties prastos. Kas yra preciziškas darbas ir siekiai žiniasklaidoje, sunku apibūdinti, todėl teiginį apie preciziškumo stoką galima iliustruoti dviem kraštutiniais pavyzdžiais.
Pirmasis. Lietuvos žurnalistams lietuvių kalbos gramatika turėtų būti toks pats dalykas, kaip bulvių skutimas gurmaniškai vakarienei. Tų bulvių reikia gardžiam patiekalui, tačiau virtuvės šefas nesikviečia gurmanų stebėti, kaip yra skutamos bulvės. Deja, mūsuose žurnalistai gramatikos klaidų vis dar nesigėdija demonstruoti. Gramatika - žurnalistų „buities“ darbas, tačiau jis vis dar dažnai prastas ir gadina net pačius gurmaniškiausius patiekalus. Kas gali samprotauti ir rašyti tekstus, tas tikrai gali įsisavinti bent pagrindinius gramatikos aspektus. Tačiau, matyt, trūksta noro savo darbą atlikti preciziškai.
Antras. Pasaulio žiniasklaidos ekspertai sako, kad žiniasklaidoje neįmanomas objektyvumas. Teko skaityti ir Lietuvos universitetų žurnalistų kalvių specialistų panašių pasisakymų. Bet ar tai reiškia, kad žurnalistas, kibdamas jau į pačią pirmą savo užduotį po universiteto baigimo, turi žinoti, kad objektyvumas – tik siekiamybė, o ne realybė? Žurnalistams visai sveika siekti objektyvumo, o ne samprotauti apie jo nebuvimą. Rastųsi daugiau preciziškumo.
Gatvės šluojamos vos liečiant grindinį
Jokios ironijos šioje frazėje nėra. Po žiemos į gatves išginti tiek viešuosius darbus, tiek tiesioginį savo darbą atliekantys asmenys gatvių švarinimui. Įdomu pastebėti, kad jie nesivargina šluoti tam, kad būtų švaru. Jie šluoja tik todėl, kad kažkas pasakė tai daryti.
Gatvės nekalba – valdininkams ar teismams nesiskundžia. Jei skųstųsi, daug prikalbėtų. Žmonės irgi dėl tokių „niekų“ audrų nekelia. Viena vertus gerai, kita vertus tylėjimas išduoda solidarumą: tu gatves šluoji „bele kaip“ ir tu panašus į mane, nes aš kavinėje indus plaunu „bele kaip“, o mano vaikas mokykloje irgi mokosi „bele kaip“.
Įdomu stebėti patį gatvių šlavimo procesą, nes šlavėjų veiksmai ir po jų liekančios šiukšlės ar smėlio sluoksniai tik įrodo „bele kaip“ bjaurumą: šaligatvio plytelės šluostinėjamos taip lyg jos būtų antikvarinis stalas, o šluotražis – minkšta plunksna. Gaila, kad po viso teatrališko „bele kaip“ pasimosavimo purvo sluoksniai lieka tokie patys, o nuorūkų krūvelės paslepiamos sustumtos tai už krūmelio, tai už medžio – tingėjimas susemti ar preciziškumo stoka?
Preciziškai tik svajojama
Kai dirbama „bele kaip“, mokomasi „bele kaip“ ir net kažko siekiama „bele kaip“, vieną veiksmą mokame daryti kruopščiai ir tiksliai – svajoti: noriu karkasinio namo su langais į pietus, namo spalva galėtų būti degtų plytų, laiptai į antrą aukštą turėtų būti nestatūs, šiek tiek besisukantys; roletų nenoriu, geriau užuolaidos, jų spalvą reikėtų derinti su sienų spalva...
Taukšt! Svajonė išsisklaidė ir toliau einame apgraibomis. „Bele kaip“ augame ir maitinamės, „bele kaip“ auklėjame vaikus, „bele kaip“ visuomenės išrenkami „bele kokie“ atstovai į valdžios institucijas, jų įpročiai nesikeičia, nes ir ten susirinkę visi tipiniai „bele kaip“ atstovai.
Visai neseniai žiniasklaida skelbė apklausos rezultatus, jog 72 procentai Lietuvos gyventojų gyvena nuo algos iki algos, o taupymui pinigų nelieka. Jei tie patys gyventojai nuo algos iki algos stengtųsi dirbti kiek įmanoma preciziškiau ir atlyginimo ne sulaukti, bet jį užsidirbti, galbūt po kelerių metų didesnei daliai Lietuvos gyventojų atsirastų galimybių ne tik finansiškai laisviau gyventi, bet ir taupyti.
O reikia visai nedaug – tik atsisakyti „bele kaip“ būdo.
