Nieko ypatingo. Tik tikslas – išlaikyti žmoniškumą. Ir ką jūs sau manote? Kuo labiau laviruoji, tuo labiau slysti. Tikrai ne į žmoniškumo pusę. Reiškia, būti žmoniškam yra sudėtingas tikslas. O dirbtinis savo minčių rūšiavimas ir perdirbimas – apsimetinėjimas. Pabandykite žmoniškumą valdyti ir nepamirškite, kad jūs turite leistis jo užvaldomi. Sunkiai įkandama būsena. Tai gal žmoniškumas žmonėms jau nebūdingas?

Vos prieš savaitę psichologas Tomas Girdzijauskas kalbėjo, kad altruistai gyvena sielai, o cinikai – kūnui. Kurioje vietoje padėti žmoniškumą, deja, jis nepasakė. Faktiškai žmoniškumas siejamas su altruizmu, tačiau faktas, kad tai nėra tas pats. Belieka improvizuoti.

Antuanas de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) rašė, kad žmoniškumas reiškia atsakomybę. Atsakomybę už kitą žmogų. Štai ir pirmasis kabliukas, ant kurio užkimbame – dažniausiai esame atsakingi tik už save arba dar už artimiausių žmonių ratelį. Už svetimą ar pašalinį – niekada.

Kunigas Arūnas Pranciškus Pečkaitis bene prieš penkerius metus yra sakęs, kad mūsų asmeniniuose gyvenimuose ir viešojoje erdvėje yra prarastas žmogiškasis dėmuo. Tai rodo, kad religinio pasaulio atstovai irgi nesijaučia gyvenantys gražiame pasaulyje, apie kurį kaip apie tobulą Dievo kūrinį, jie paprastai yra linkę kalbėti. Nors čia dar kvepia ir antru nesusivokimu. „Žmoniškumas“ ir „žmogiškumas“ – dvi skirtingos sąvokos. O jų skirtumą geriausiai atskleidžia pavyzdys: nešioti paskalas gal ir žmogiška, bet kažin ar žmoniška.

Psichoanalitikas Erikas Fromas (Erich Fromm) apie žmogiškumą kalbėjo kaip apie tikrąjį žmogaus veidą be socialinių kaukių, tačiau akivaizdu, kad dar ir nusiėmus socialines kaukes iki žmoniškumo tenka save lavinti.

Ir grįžtame ten, nuo kur pradėjome - žmoniškumo lavinimas. Modernus pasaulis pamina žmoniškumą, senstanti visuomenė didina socialinę riziką, o žmogus renkasi geriausiu atveju žmogiškumą. Žmoniškumas – per sudėtinga.

Ir kur aš girdėjus, kad modernus žmogus mėgsta iššūkius? Oi, koks tai skambus šūkis, kai reikia pažaboti ateitį, ir tuo pat metu, koks tylus šnabždėjimas, kai reikia pripažinti žmoniškumo praradimą. O jis jau tikrai pamintas.

Yra norinčių nulipti nuo jo? Juk ne tiek ir daug tam investicijų prireiktų...