Sostinės meras Vilius Navickas užsimojo pavasariniams švarinimosi darbams iš peties – pažadėjo nuo Žaliojo tilto pašalinti sovietines skulptūras iškart po to, kai jos bus išbrauktos iš valstybės saugotinų objektų sąrašo. Užmojai dideli - pašalinti tai, ką dar visai neseniai norėta rekonstruoti, o ir skulptūrų „karjeros“ pabaigtuvės skaudžios – nuo saugomų objektų iki sunaikinimo.

Nėra nieko tobuliau už galėjimą keisti savo pažiūras. Ir šįkart gyva tobulumo apraiška galima vadinti sostinės merą V. Navicką. Skulptūros saugotos nuo grafiti meistrų dažų, gelbėtos nuo chuliganizmo, atlaikiusios patriotiškiausių lietuvių paniekinimo žvilgsnius ir jau net laukusios rekonstrukcijos, o artimiausiu metu jos gali būti bac – ir pašalintos. Keista, kad šįkart dar jokia pusė nepateikė skaičių, kiek ta „negerovė“ prarijo mokesčių mokėtojų pinigų. Arba tai dar vis sumuojama ir dauginama – juk verta pavargti su matematika dėl didesnių aistrų visuomenėje.

Faktas aiškus – iškilo pavojus „Žemės ūkiui“, „Mokslo jaunimui“, „Taikos sargybai“ ir „Pramonei ir statybai“. Solidus būrelis.

Jei alergenas bus šalinamas, jis sau prieglobstį ras nebent Grūto parke. Akys nemato – širdies neskauda. Ir sovietinėms skulptūroms neskauda. Yra žmonių, kuriems skauda, bet žmonės pakentės – lietuviais esame mes gimę (nors ne visi, bet koks skirtumas).

Homofobija, rusofobija, fronemofobija. Lietuviams būdinga bijoti savęs ir aplinkinių. Gyvenimas su nuolatine baime, užsilikęs dar nuo žagrės, kai nieko nebijojo tik alkoholikai ir paleistuvės. Baimė – fetišo forma. Tenkinamasi nuo vaikystės iki mirties.

Ar pašalinus sovietines skulptūras nuo Žaliojo tilto kažkas pajaus pasitenkinimą dėl patirto aukščiausio malonumo taško? Jei ne, kam griauti. Kelis tūkstančius litų, kurie turbūt bus skirti skulptūrų nuėmimui ir išvežimui,  verčiau išmokėti kaip atlyginimus kiemsargiams – sumos užtektų, o gal dar liktų ir kitam mėnesiui.

Priešai dažniausiai būna galvose, o ne realybėje, taip pat priešai gali būti „užsitarnaujami“, ar tik ne abu variantai tinka Lietuvai? Ne rytų ar vakarų kvapas ant Žaliojo tilto yra didžiausias blogis. Pats didžiausias priešas, kokį tik galima įsivaizduoti, yra tie emigrantų tūkstančiai, kurie išvažiavo ir negrįš, o grįžsiantieji parvažiuos lydimi policijos atstovų.

Užsifetišavome baimėmis. Panašu, kad skulptūros – ne paskutinis tenkinimosi objektas.