Kultūrai šiandien šalyje atstovauja dainuojantys čigonai ir zvonkės. Pasauliniu mastu mėgstama prisidengti R.Tuminu, E.Nekrošiumi ir kitais garsiais vardais. Bet kiek valstybė į juos investavo? Ogi nieko. Vien lietuviška pavardė kuria valstybei prestižą. Valstybei, kuri mus apiplėšinėja. Dailininkas Aleksandras Vozbinas

lrytas.lt

Teisybė, kad menininkas negali gyventi be konflikto – negalės kurti. Teisybė ir tai, kad kiekvienas menininkas (ir ne tik) nori gyventi sotų gyvenimą. Teisybė dar ir tai, kad ne vienas menininkas, prisičiupęs gardžių kąsnelių, greitai „persikvalifikuoja“ į nemenininką. Atleiskit, menininkai ir save tokiais įsivaizduojantys, tačiau, kiekvienas duonos kepėjas, farmacininkas ir net kasininkas gali būti ne mažiau reiklus už menininką, tik, žinoma, sėdint prie kasos aparato turi mažiausiai laiko galvoti apie savo „kastos“ svarbą socialinėje grandinėje.

Žinoma, menas su mūzomis priešakyje sukelia ypatingas emocijas, jo veikliosios medžiagos dažnai esti tinkamesnės organizmui už cheminius preparatus, o save gerbiantis asmuo meną laiko ypatingesnėje suvokimo „lentynėlėje“, tačiau nereikia dūsauti apie menininkų nustūmimą į kažkelintą planą.

Reikia pripažinti, kad tikru menu ne kiekvienas gali ir moka gėrėtis, o kaip prie to prisideda taip keikiama valstybė? Ryšio nematau.

Tai, kad valstybė sudarys sąlygų menininkams kurti ir gardžiai maitintis, kaip praktika rodo, jie greičiau persikvalifikuos ir emigruos...

Tai, kad valstybė labiau rems kultūrinius renginius, inicijuos lietuviškos kultūros plėtrą svetur... O dabar tokie veiksmai nedaromi? Daromi, tik, žinoma, mastai labai lietuviški. Bet juk Lietuvoje ir gyvename, lietuvišką valstybę ir keikiame.

Tai, kad valstybė imsis lavinti vaikų meno suvokimą dar darželiuose... Bet juk vaikai lavinami. Štai ar jie visuose namuose perima tėvų suvokimą apie meną (kas vaikams būtų daug patraukliau) – abejotinas reikalas.

Tai, kad mokyklose valstybė auklės vaikus... Bet juk mokyklos – bene vienintelė vieta, kur menas yra tikrai gyvas.

Apie valstybę ir menininkus žudančią jos politiką bus galima kalbėti tik po to, kai būsime susipažinę su menininkais ir jų darbais. Kol kas daugeliui derėtų keikti ne valstybę, o pačius save, kad jiems menas ir menininkas reikalingi mažiau už santechnikus.

Dainuojantys čigonai ir zvonkės – verslas, ne menas. Jie neužima menininkų nišos. Kaip ir valstybė.

Bet jei konfliktas sujudina mūzas, tuomet džiugus ir tas valstybės keiksnojimas.