Nusirašinėjimas mokyklose – kasdienis reiškinys: kam nėra tekę nusirašyti neišmoktos fizikos formulės sprendžiant kontrolinio darbo uždavinius ar „pasitikslinti“ nosinių raidžių rašybos vidury diktanto? Tačiau dažnai esame įsitikinę, kad, pasiryžę siekti aukštojo mokslo ir galintys įveikti universitetų konkursinių balų karteles, nusirašinėjimo amatą turėtų užmiršti, o to daryti nemokėję jo ir neišmokti.

Deja, kone iš visų universitetų sklandantys studentų gandai atskleidžia kitką: studijos universitete nesiejamos vien tik su kruopščiai įsisavinamomis žiniomis – studentai dar kruopščiau nusirašinėja per koliokviumus, įskaitas ir net egzaminus.

Juditos ir Jūratės nuomonės, kaip vertinti nusirašinėjimą universitete, išsiskyrė.

Jūratė:

1. Universitete neturėtų studijuoti nepajėgūs mokytis ir išmokti. Nusirašinėjimas – universitetų vidaus problema.

2. Kolegijose akcentuojama praktika, universitetuose – teorija. Jei nusirašinėjimas yra teorinės dalies vengimas, vadinasi, nusirašinėjant universitetuose apskritai bėgama nuo studijų.

3. Nusirašinėjimas – universiteto, dėstytojų ir savęs žeminimas.

4. Nusirašinėjimas universitetuose egzistuoja dėl dėstytojų abejingumo ir nesuinteresuotumo. Kodėl jie vis dar dėstytojai?

5. Per lengvai pasiekiamas aukštasis mokslas. Nėra žemiausio konkursinio balo kartelės, „grindų“, todėl kai kuriais metais kai kuriuose universitetuose, pavyzdžiui, matematikais gali panorėti tapti vidutiniškai matematikos egzaminą išlaikiusieji, vėliau nesumojantys, ką veikti aukštojoje mokykloje, todėl pasirenkantys lengviausią kelią – nusirašinėjimą.

6. Nusirašinėjimas - aukštojo mokslo prasmės nesuvokimas ir mokymasis dėl diplomo.

Judita mano, kad neišmokę nusirašinėti mokykloje, tai padaryti privalo bent aukštojoje:

1. Nusirašinėjimas – elementarus apsukrumas. Neišmokai mokykloje, mokykis universitete – pravers.

2. Gyvenime visos informacijos galvoje niekada nesusitalpinsi, todėl geriau žinoti, kaip išsisukti iš keblios situacijos, o ne baimintis dėl žinių trūkumo.

3. Baigę universitetą didžiosios dalies teorinių žinių nenaudojame, todėl nusirašinėjimas nėra toks smerktinas nusikaltimas, kaip gali atrodyti.

4. Kiekvienas dėstytojas studentų auditoriją mato daug geriau nei patys studentai įsivaizduoja, todėl kiekvienas studentas puikiai žino taisyklę: jei dėstytojas nedraudžia nusirašinėti, vadinasi, jis tai leidžia.

5. Reikia pripažinti faktą, kad aukštasis universitetinis išsilavinimas neatspindi tikrojo žmogaus išsilavinimo, todėl, jei leidome susidaryti tokiai mokslo ir švietimo situacijai, dabar skųstis nedera.

6. Tik pats studentas, sąmoningai pasirinkęs tam tikrą studijų kryptį, žino, kokia informacija jam reikalinga, o kokia – ne; tik pats studentas pasirenka savo prioritetus.

Belieka palinkėti gero nusirašinėjimo šio amato šalininkams ir kantrybės tiems, kurie atmintimi ir darbu rungiasi su smulkiomis raidelėmis ant mažų popieriukų. Įgavus nusirašinėjimo pagreitį, atsispirti baigiamųjų darbų pirkimui gali būti išties sudėtinga...