Apžvelgus pagrindines bažnytines dogmas, galima dėti ranką prie širdies, kad nesivadovavimas jomis yra gėrio ir grožio prieštara. Nepaisant to, bažnyčiai ir jos tarnams demonstratyviai nepritariančių buvo per amžius, o mąstytojų šia tema niekada netrūko.

Šiandienos kontekste ypatingai patrauklūs - jaunieji mąstytojai. Jaunoji žurnalistė Sigita Purytė savo tinklaraštyje džiaugsmingai skelbia meilės ir gailestingumo naujienas.

Esu laiminga, kai pavyksta surizikuoti. Rezultatas yra nuostabus – patikiu, kad bendrystė yra įmanoma. Kad įmanoma patirti tai, ko labiausiai trokštu. Reikia mėginti, kaskart vis iš naujo ir vis labiau rizikuoti, vis labiau nepasitikėti išankstine baime ir atsiduoti. Taip pat būti labai kantriai. Labai lėtai, po truputį, kaip sraigė lendu iš savo namelio. Smagumas yra vieną dieną suprasti, kad išaugau iš mažyčių savo marškinėlių ir dabar jau esu didesnėje bendrystėje su visu pasauliu. Suprantu, kad bendrystė su savimi, Dievu ir kitais žmonėmis yra verta kiekvienos, kad ir mažiausios mano pastangos.

pasiduodu.lt

Senųjų bažnytinių dogmų tęsinys, tik pateiktas jaunatviškai ir smalsiai. Gražu. Yra viena įdomybė, kad gėrio žinių nešėjai turi įgimtą didaktikos gyslelę. Taip, gėris turi būti sėjamas ir akėjamas. Tik kol niekas neapskaičiavo, kaip rasti optimaliausią tašką tarp širdingo pasiūlymo ar patarimo ir atmestino moralizavimo, gėrio skleidimas patenka, pavyzdžiui, į tokias situacijas:

Savaitgalį Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kalbėdamas per „Marijos radiją“, tikinčiųjų paprašė savivaldos rinkimuose nebalsuoti už tų partijų kandidatus, kurių atstovai Seime ignoravo Lietuvos vyskupų konferencijos prašymą nepriimti pataisų dėl alkoholio akcizo mažinimo ir prekybos laiko pailginimo. Vyskupas išvardijo partijas, už kurių kandidatus jis siūlo neatiduoti balsų.

delfi.lt

Tai tikrai nėra pats optimaliausias taškas tarp patarimo ir moralizavimo. Vyskupas nedorų ketinimų neturėjo, tačiau bažnyčią atsuko prieš kameras tarsi ši būtų populiariausias metų politikas. Nors, jei save vadiname Marijos kraštu ir net neprisimindami paskutinio vizito į Dievo namus statistikos bitutėms tvirtiname, kad esame praktikuojantys katalikai, gal išties derėtų bažnyčios nuomonės ne tik paisyti, bet ir pasiklausti?

Kitą nuomonę turi apžvalgininkas Vladimiras Laučius. Jis teigia, kad, ėmusi politikuoti, bažnyčia atsidurs politinių kovų arenoje. Bet gal visuomenė to nori?

Šitaip politikuojančiai Bažnyčiai teks prisiimti politinę atsakomybę ir stoti į politinės kovos areną, kur ji atsidurs tarp besipliekiančių partijų, interesų, opozicijos ir pozicijos, visuomenės grupių ir valdžios institucijų, tarp populiarumo ir galios varžybų dalyvių.

Ir tuomet apie daugybę dalykų ji nebeturės moralinės teisės sakyti, kad „tai – Bažnyčios vidaus reikalai“. Jos vidaus reikalai, kaip ir ji pati, taps politinio gyvenimo dalimi. Iš jos, politiškai aktyvėjančios, visuomenė turės moralinę teisę pareikalauti atsakymų į nepatogius klausimus: ir apie kunigų bendradarbiavimą su KGB sovietmečiu, ir apie „ant bangos“ dabar esančią pedofiliją, ir apie įvairius finansinius-turtinius dalykus. O jei atsakymai netenkins, neatsakiusieji galės būti vertinami pagal politinio žaidimo taisykles.

delfi.lt

Summa summarum. Deja, nekalbame, ar bažnyčios pasiūlymas teigiamas ir ar turėtume jo paisyti, tačiau kalbame apie galimo bažnyčios posūkio į politiką problematiką. Kaip gaila, kad prasilenkia valstybės ir bažnyčios kuriamų žmogaus gyvenimo sąlygų gerinimo planas. Nors kažin, ar jis turėtų labai skirtis...