Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Žilvinas Šilėnas rašo:

Valstybei priklausančio turto pardavimas – tai ne šeimos brangenybių pardavimas, o greičiau atsikratymas ne pirmo būtinumo daiktais. Tai duotų taip reikalingų lėšų, sumažintų, ar net iš vis eliminuotų skolinimosi poreikį, ir tokiu būdu neužkrautų skolų ateities kartoms. Žinoma, taupyti vis tiek reiks. Tačiau bent jau nereikėtų mokesčių naštos didinti iki visiškai verslą ir šalies ūkį žlugdančio lygio, o žmonėms – pardavinėti tikrųjų šeimos relikvijų.

delfi.lt

Užkliuvo tekste minimi du dalykai, o tiksliau – jų priešprieša: valstybės turtas ir šeimos turtas–relikvijos. Ekonomika šiuos komponentus lengvai atskiria. Ir pats žmogus supranta, kad valstybės turtas  jam nepriklauso, nors kaip tik tas pats žmogus gerbūvį ir kuria. Šiek tiek kitaip, kai kalbame apie žmoniškąjį turtingumą.

Esame Lietuvos Respublikos piliečiai – valstybės turtas. Kiekvieno iš mūsų turtas įvairiomis formomis yra ir valstybės turtas. Tai, ką turi valstybė, tą turime ir kiekvienas iš mūsų – nesvarbu, turtą ar skolas. Viskas bendra. Valstybė, žmonės, turtai – visuma.

Ko lengviau atsisakyti – valstybės turto ar šeimos relikvijų – turbūt nė nesudvejoję atsakytume, kad valstybės turto. Vadinasi, esame puikūs ekonomistai ir gyvename ekonomiškai konstruojamą gyvenimą, nes, besiremdami žmoniškuoju skirstymu manytume, kad valstybės turto pardavimas – savo turto pardavimas. Tad šiek tiek keista, kad tokius puikius ekonomistus užvaldė finansinis sunkmetis.

Tad ko lengviau atsisakyti – šeimos ar valstybės turto?