Manau, kad yra profesijų, kurios „gadina“ sveikatą ir prieš jas pasirenkant, reikėtų ilgiau pagalvoti nei įprastai. Supriešinsiu tik kelias. Gydytojas restauruoja paliegusį paciento kūną, mokytojo darbas yra rimtesnis, jis ugdo – sielą ir protą. Išvada, gydytojo profesija yra lengvesnė, nes jis dirba su vienu, savo noru apsilankiusiu pacientu, o mokytojas su „visokio plauko“ susirinkusiųjų būriu.
Kodėl jaunimas renkasi pedagogo profesiją?
Žinoma, ne todėl, kad Rugsėjo pirmąją norėtų vežimu vežti gėles namo. Pritrūkus vazų, jas merkti į trilitrinius stiklainius ar vonią. Mokytoju trokštama tapti ne todėl, kad vieną kartą metuose, spalio pradžioje, norisi būti pagerbtam, jaustis reikalingu, jaustis prasmingą darbą atliekančiu piliečiu, tarnaujančiu tėvynės, o ne savo aruodų labui, tačiau visas likusias dienas būti generolu mūšio lauke ir, nekreipiant dėmesio į iškilusias negandas, vesti savo karius į Šviesos ir Tiesos Karalystę. Siekiant pralaužti nežinios ir bukumo barjerą, būti priverstu kasdien dalyvauti žodinėse dvikovose ir mūšiuose, kristi nelygioje akių kontakto kovoje. Mokytoju trokštama tapti ne todėl, kad pomėgis skaityti svetimus sąsiuvinius ir teplioti juos raudonu rašalu nustelbia pomėgį skaityti knygas. O todėl, kad turėtų galimybę, kasdien stebėti kaip geltonsnapiai ančiukai virsta gražios sielos gulbėmis. Tarsi gegužiukus paliktus svetimame lizde, nenuilstamai trokštama ugdyti.
Nemanau, kad šiuose apibūdinimuose slypi egoistiniai išskaičiavimai, garbingas titulas ar „geri“ pinigai. Mokykloje stengiamasi ugdyti kiekvieną, kuris nori būti mokomas, ir atkakliai brukamos žinios tam, kuris geidžia būti nemokša, beraštis, storžievis, kuris mokytojo nekenčia ir tyčiojasi iš jo aprangos, nuklypusių batelių, nelakuotų nagų.
Ir mokytojų kolektyvas yra nevienalytis, juos vienija tik diplomas ir bendri ugdomieji tikslai, o charakterio savybės nėra suvienijamos. Joms suvienyti universitetuose dar neatrasta jokia metodika. Sutinkamos tokios kolegės, kurios vengia pasidalyti brangiai kainuojančia knyga. Ši problema buvo aktualesnė tais „tamsiais“ laikais, kuomet knygos buvo įsigyjamos „po blatu“. Tuomet pedagogui šmėsteli mintis ir jis pradeda suvokti, kad jis esąs kitoks, kažką darantis ne taip kaip visi kiti, besimalantys po turgavietes ir pelnantys geresnį kąsnį nei jis. Blogesnis nei tas, kuris nuolat galvoja tik apie save ir apie savo aruodus. Apmaudu, kad nei Makarenka, nei Suchomlinskis nepaliko jokių įrašų, kaip turėtų gyventi mokytojas, kaip dirbti ir mylėti vaikus, taip.
Viena aišku, kad tuščias skrandis neuždega meilės vaikams ir neįlieja energijos. Tuščiu baku mašina nejuda iš vietos, kad ir kaip tu jos maldautum, ji lieka kurčia. O ką kalbėti apie asmenybę, kuriai reikia ir duonos, ir linksmybių. Kas suskaičiuos, kiek buvusių Lietuvos mokytojų dirba kitose šalyse ne mokytojais? Jie išnyko ten, nes vaikščiojo alkanais pilvais, pusiau basi, save niekinantys, kad nesugeba užsidirbti sotesniam kąsniui.
Neturėdami pakankamai duonos Lietuvoje, jie užtektinai turėjo linksmybių. O kaip be jų, mokykla nėra išimtis! Lietuviai – linksmybes mėgstanti Europos tauta. Nereikėtų pamiršti, kokiomis iškilmingomis ir ilgai trunkančiomis puotomis tapo vestuvės. Tuo požiūriu, lietuviai galėtų būti sulyginami su senovės romėnais, kurie po laimėto mūšio švęsdavę iki kitos „pergalės“. Neneigsime, kad baliukai mokykloje reikalingi pavargusios ir prislėgtos sielos sušildymui, užsimiršimui.
Kaip nutiko, kad juose kažkada užgimė mintis būti mokytoju?
Dažniausiai mokytojo profesiją pasirinko tie, kurie savo mokytojus brangino, nes suvokė, kad be jų bus niekas. Tėvai neturės tiek žinių ir kantrybės ugdyti savo atžaloje asmenybę. Egzistavo kitokių žaliukų, kuriems mokytoja buvo tarsi Pirčiupių Motina, deginama ant neapykantos laužo, kukli, kantri, neišliejanti nė ašaros. Mano laikais buvo ir tokių, kurie per siautėjimo akimirkas, vadinamas pertraukomis, rinkdavo duonos riekes ir jas naudojo ne pilvo reikalams, bet vietoje akmenų. Šie klasėje zvimbdavo palei ausis. Tokiems norėjosi patarti: „Mesk toliau, į Afriką, kur egzistuoja badas ir skurdas, kur duonos ieškoma su žiburiu!“ Tie patys žaliukai dažnokai pamokas praleisdavo turguje po prekystaliu, nes tuomet Lietuvoje dažniau lijo nei nelijo. Po prekystaliu buvo lukštenamos saulėgrąžos, bet ne žinios. Vienų akys į mokytoją žvelgė su pagarba, o kiti išaugo savimi besigrožinčiais orangutangais, kurie vėliau nusiskutę galvas įšoko į treningus.
Kiek buvusių pedagogų ir ypač jaunimo svetur džiaugiasi aukštesnės civilizacijos pasiekimais bendravimo ir kitose srityse. Tačiau jie slapčia viliasi, kad ateis toks laikas ir Lietuvos padangė vėl nušvis vaivorykštės spalvomis, mokslas taps vertybe, o bendravimas įgaus priimtas žmonijai normas.
