Teisybė nebūna raudona, vakarietiška, rusiška ar amerikietiška. Viskas priklauso nuo to, kokiais kriterijais mes vertiname įvykius ir kokiu metu darome viso to išvadas – teisybė tai ar melas. Dabartiniai politikai ir politologai, istorikai ir ekonomistai su istoriniais faktais elgiasi labai tendencingai, matyt, norėdami turėti politinių ir materialinių dividentų. Kad būtų atrasta tikra teisybė, reikia vesti dorą diskusiją. Kartais oponento argumentus verta labiau nagrinėti negu savo. Ir aišku, reikia pas save atrasti vyriškumo arba kompetencijos pripažinti svetimų argumentų pranašumą. Su visa pagarba noriu pasakyti, kad tai darydavo prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Šiandien Lietuvoje daug politikų ir pašnekovų, skubančių ypatingai išryškinti savus argumentus, taip parodant, kad prieštaraujantis neturi stiprios argumentacijos. Ir tada tenka falsifikuoti faktus arba siūlyti savo oponentui „psichuškę“.
Per 20 metų nepriklausomybės Lietuvoje užaugo nauja karta. Neturėdami gyvenimiškos patirties ir nešdamiesi tik minimalų išsilavinimą jie jau skuba į politiką. Geriausias to pavyzdys – buvęs Seimo narys Linas Karalius. Galbūt mokykloje dar visai neseniai tampytas už ausies dėl neparuoštų namų darbų jis jau skuba tvarkyti valstybės reikalų.
Be amžiaus kriterijaus, galima išskirti mokėjimo stebinti faktorių. Tai dar vienas parlamentaras - Evaldas Jurkevičius. Jis Seimo svarstymui pateikė pasiūlymus – įstatymo pataisas, numatančias poreikį vyresniems nei 65 metų Lietuvos piliečiams išsiiminėti pažymas iš psichiatrų apie psichinę jų būseną, kadangi be tokios pažymos garbaus amžiaus asmuo negali pats tvarkyti savo juridinio pobūdžio reikalų. Sakyčiau, kad toks parlamentaro šedevras – virš cinizmo ribos. Jis, matyt, neturi nei tėvų, nei senelių. Ar taip, gerbiamieji?
Ir dar viena „teisybė“, paskutiniu metu sumaišiusi man protą – prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija dėl nusiginklavimo, strateginio pobūdžio ginklų mažinimo. Prezidentė atsisakė vakarieniauti kartu su Amerikos prezidentu taip parodydama pasaulio visuomenei prieštaravimą prieš nusiginklavimą, prieš amerikiečių ir rusų susitarimą, neva tokia sutartis neatitinka Lietuvos strategijos būti apsisaugojus nuo puolimų. Lietuvos politikai nuolat minėjo, kad Kaliningrado srityje labai daug ginklų, vyksta regiono militarizacija. Leiskit paklausti, o kaip vertinti NATO Baltijos šalių gynybos strategiją, pavadintą „Erelis gynėjas“? Nuo kada erelis tapo gynėju? Ar ne per daug demagogiškų ginčų dėl Baltijos regiono militarizavimo? Kaip suprasti ir vertinti šią „teisybę“?
Įrodinėti savo teisybę su argumentais apie baltus chalatus yra cinizmo ir ekstremizmo įrodymas. Gėda, kad yra tokių oponentų su tokia filosofija.
Gal pats laikas sugrąžinti žmogų į realią padėtį, nes euforija jau pasibaigė. Mūsų didybės simbolis priverstas būti gėdos simboliu – nebaigta ilgametė Valdovų rūmų statyba.
Senieji filosofai sakydavo, kad žmogus bijo laiko, laikas bijo piramidžių. Ar nesulauks Lietuvos žmonės nuo greit bėgančių laikų „šliaužiančio genocido“? Ir ko reikia laukt? Greit bėgančių laikų nuo mūsų „piramidės“ – Valdovų rūmų? Pamąstykime.
