Pastaruoju metu galima įžvelgti kiek didesnį švietimo profsąjungų aktyvumą. Štai gruodžio mėnesį švietimo profsąjungos sukvietė apie penkis šimtus pedagogų į mitingą prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM). Vis dažniau užsimenama ir apie galimus įspėjamuosius streikus. Jau nebe pirmas kartas, kada nepasitenkinimą švietimo įstaigų atstovai išreiškia dėl atlyginimo dydžio, kuris, pagal stereotipinę nuostatą, tarsi apsprendžia pedagogo prestižą. Tačiau, ar išties taip?..

,,Šiuo metu yra betvarkė. Viskas prastėja – kalbant ir apie darbo apmokėjimą, ir pagaliau požiūrį į pedagogą. Iš visų pusių žiūrint – kas šiandien yra pedagogas? Kas nori, iš visų pusių gali į jį spjauti – pradedant tėvais, baigiant Vyriausybe“. Tai vienos pedagogės iš Panevėžio teiginys, kuriam turbūt pritartų nemaža dalis kitų šios profesijos atstovų.

Tikriausiai tai būtų ne be pagrindo. Tačiau pabandykime šiek tiek giliau ir plačiau pažvelgti, kas slypi mokytojų bendruomenės atstovų žodžiuose.

Kaip vieną iš esminių dalykų mokytoja įvardija darbo apmokėjimą. Be abejo, reikia sutikti, kad mokytojų darbo užmokesčio dydis, nors ir nėra lygus pragyvenimo minimumui, tačiau toli gražu nėra pats didžiausias Lietuvoje. Tačiau taip pat reikia pasakyti, kad visgi jis – vidutinis. O tai jau tarsi ir ne pats blogiausias variantas, lyginant su kitų profesijų atstovais. Iš to galime atsargiai pasakyti, kad vertinant vien tik per atlyginimo dydžio prizmę mokytojo profesijos prestižas kol kas vertintinas daugiau mažiau vidutiniškai.

Žinoma, tikriausiai reikėtų pastebėti, kad žmonių gyvenimo lygio kokybę tam tikra dalimi lemia ne tik gaunamas atlyginimas, tačiau ir jų gyvenamoji vieta. Tarkime, mažesniame miestelyje ar kaime gaunant vidutinio dydžio algą yra vienokios pragyvenimo sąlygos, o didesniuose miestuose – kiek kitokios. T. y., kuo didesnis miestas, tuo pragyvenimo kaštai yra didesni ir gaunamas atlygis tampa reliatyviai mažesnis.

O ką sako atlyginimo dydis? Pagal visuotinai priimtus susitarimus, algos dydis teapsprendžia specialybės, profesijos pelningumą ar pajamingumą. O tuo tarpu mokytojo profesijos prestižą suvesti tik į algos dydį būtų mažų mažiausiai kiek neteisinga, kadangi tai žymiai platesnė sąvoka ir problema.

Matematikos mokslų daktaras Ojaras Purvinis sako, jog ,,stebina tai, kad nors mokytojai kai kur kenčia nuo chuliganizmo ir yra įstatymiškai neapginti ir bejėgiai, jų profsąjungos dažnokai mato tik algos problemas. Kyla abejonės, ar jos gina visus tikruosius mokytojų interesus“.

Ir iš tiesų, tarkime, kad mokytojo atlyginimas tampa didesnis už Seimo nario. Tačiau jeigu jį pamokoje mokiniams bus leidžiama iškoneveikti necenzūriniais žodžiais ir niekas administraciniais aktais negalės jo apginti, tai labai abejotina, ar mokytojo profesija bus laikoma itin prestižine. Siekiant, kad niekas ,,į jį iš visų pusių“ nebegalėtų ,,spjauti“, reikalinga įstatyminiuose aktuose įteisinti mokytojo gynimą jo pareigų vykdymo metu. (Beje, įstatymuose yra numatyta atsakomybė už, pvz., policijos pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą, jų garbės ir orumo įžeidimą). Vadinasi, mokytojo prestižas susijęs su mokyklos, kaip mokymosi aplinkos, prestižu ir valstybės pastangomis užtikrinti tą prestižą.

Labai svarbus yra ir mokslo bei žinių prestižas. Pasitaiko atvejų, kada net puikiai baigę mokyklas ir vėliau įgiję bakalauro ar/ir magistro laipsnius žmonės sunkiai suranda darbą ar išvis jo neranda. Veikiausiai nebūtų iš dalies itin ydinga manyti, kad dėl to kalta ekonomika, kurios padėtis priklauso ne tik nuo mūsų šalies. Tačiau yra ir kitokių faktų – kur kas svarbesnių. Vieną iš jų pateikia Seimo Jaunimo ir sporto komisijos narys Rytas Kupčinskas, kuris sako, kad ,,jeigu mokslas ir žinios nebus prestižinės, tai ir jas suteikiantis asmuo kažin ar bus labai vertinamas ir gerbiamas. Deja, tendencijos šiuo atžvilgiu, mano galva, nevisai vienareikšmės. Valdžia ir valstybė turėtų objektyviai pažvelgti į moksleivių auksiniais ir sidabriniais medaliais įvertintas žinias pasaulinėse dalykinėse olimpiadose ir laimėtojus labiau paskatinti atitinkamomis bei lygiavertėmis premijomis“.

Ir paskutinis dalykas, kurį vertėtų paminėti, yra tas, kad savo ir žinių prestižu turi rūpintis ir patys mokytojai. Mokytojų darbe nuolatinis kompetencijų tobulinimas, žinių gilinimas, mano tvirtu įsitikinimu, turėtų būti tarsi savaime suprantamas dalykas. Antai, kažin ar pagarbą keltų mokytojas, kuris pamoką pradeda: ,,Tai ką, ir vėl mane apskundei tėvui?!”

Dr. Ojaras Purvinis retoriškai klausia: ,,Ar bus pagarba mokytojo pastangoms, jei jis pats vidury pamokos išeina, tarkime, pasakydamas: „Pasėdėkit, turiu svarbesnių reikalų, nei ta jūsų pamoka“. Ar tėvai gerbtų mokytoją, keršijantį vaikui už tai, kad nepakankamai nuolankūs tėvai? Ar būtų galima gerbti mokytoją, kuris, tarkime, nenori nei atsiprašyti, nei ištaisyti vaikui parašyto nepatenkinamo pažymio dėl savo klaidingų žinių, nors vaikas parašė absoliučiai teisingai?“ Tuo pat pastebi, kad ,,tai viso labo tik šaukšteliai deguto į medaus statinę. Tačiau ją gadina“.

Mokytojo prestižas yra kompleksinė sąvoka. Tai toli gražu ne vien atlyginimo dydis. Mokytojo prestižas susideda iš žinių prestižo, iš mokyklos kaip mokymosi aplinkos prestižo, iš tinkamų įstatymų, iš deramos pagarbos gerai besimokantiems mokiniams ir jų įvertinimo valstybėje, iš paties mokytojo elgesio ir kitų komponentinių dalių.