Žmogaus prigimtis yra linkusi kiekvienam objektui suteikti pavadinimą, o žmogui - vardą. Beveik neaptiksime reiškinių, kurie nebūtų įvardinti. Žmonės nėra išimtis, į juos kreipiamės vardu, kartais pavarde, o nevykėliai prikabina pravardę. Teigiama, kad iki XIV amžiaus žmonės vienas į kitą kreipėsi tik vardu. Tik XIV amžiuje pradėjo rastis prievardžiai, - apibūdinamieji žodžiai, išsirutulioję į pavardę. Kiekvienas vardas turi gimimo vietą, tai yra šalį, bei reikšmę.

Dažnai gimusiam kūdikiui suteikiant vardą, nesusimąstoma koks jo kodas, kas jame slypi. Vardas nėra tik sąskambis. Iš pagarbos suteikiami senelių vardai, sekama mada. O kartais, neteisingai nugirdus, krikštijama interpretuotu vardu.

Mūsuose paplitę lietuviški, šventieji, tai yra krikšto vardai, ir iš įvairių pasaulio kalbų pasiskolinti. Ar žinome, kad vardas yra likimo pranašas? Atgimusi žmogaus siela į šį pasaulį sugrįžta su nauja misija. Jei suteikto vardo energetika derinasi su lemtimi, tuomet žmogus - palaimintas, jis lengvai eis savo keliu. Šitaip aiškinamos populiarių lietuviškų vardų reikšmės: Mindaugas – „minimas daugelio“, Arūnas – „erelis“, Dalia – „likimas“, Kęstutis – „kenčiantysis“, Ramunė – „laukų gėlė“.

Savaime aišku, kad Alfonsas nėra lietuviškas vardas. Vienas šaltinis nurodo, kad vardas yra italų kilmės, kitas - ispanų. Gal todėl, kad daug kilmingų Ispanijos, Italijos, o ypač Portugalijos didikų vardai buvo Alfonsai. Alfonsas I ( 1109 -1185), Alfonsas II ( 1185 -1223) ir t. t.

Tvirtinama, kad vardas Alfonsas kilo iš senovės vokiečių kalbos žodžių mišinio Adalfuns. Jei išverstume į lietuvių kalbą, jis reikštų: Adal „kilmingas, kilnus“ + funs „karštas, ūmus“. Šio vardo savininkui apibūdinti kelių žodžių nepakanka, jo reikšmė viename šaltinyje, interpretuojama plačiau: jei imasi darbo, tai spinduliuoja jėga, energija. Patinka rodyti valdžią, siekia užkariauti žmonių pasitikėjimą, sugeba atskleisti kitų paslaptis, turi gerą atmintį, išmano gyvenimo kainą. Puikus oratorius, nenugalimas meilėje.

Atrodo, kad šie žodžiai tapo pagrindu įvardinti moters išlaikomą sugyventinį, liaudyje vadinamą alfonsu.

Egzistuoja moterų, kurios sąmoningai siekia būti išnaudojamos ir apie savo kėslus skelbiasi internete. Tai – turtingos, perkopusios keturiasdešimtmetį ponios. Joms reikalingas daug jaunesnis vyras, kuris privalo trykšti seksualine energija, būti išvaizdus, prieraišus ir kantrus. Šios panteromis vadinamos moterys yra pavargusios nuo kasdienės rutinos, pasiilgusios nerūpestingumo. Jos trokšta meilės ir mano, kad ją gauna, o už ją moka. Panteros (Cougar) partneris yra vadinamas žigolo.

Moteris puma yra vadinama perkopusi trisdešimtmetį ir ieškanti bent aštuoneriais metais jaunesnio partnerio. Ji yra linkusi mokėti už jo suteiktas paslaugas.

Žmogus, kurio gyvenimo būdas „sėdėti moteriai ant sprando“, yra vadinamas alfonsu. Alfonsas yra apsimetėlis, žmogus su kauke. Jo mintys neįžvelgiamos ir neperskaitomos. Reikia laiko, kad suprastum jo žaidimą.

Alfonsas yra gegutė, paukštis, ieškantis jau susukto lizdo, kurį už glamones ir tariamą dvasinį palaikymą išnaudoja savo patogumams. Moterį alfonsas traktuoja kaip globėją, užtarėją. Ji nėra susižavėjimo ir išlaidų objektas. Alfonsas gražiai čiulba ir suokia. Jo giesmės – švelnios ir skambios, bet nerealistiškos. Pasklidusios ore, išnyksta kaip dūmas.

Alfonsas yra malonaus būdo, neerzinantis, prisitaikantis, neįkyrus. Neskaičiuoja bučinių ir meilių žodžių. Alfonsas – meilus katinas. Tačiau keturkojis nesugeba tuštinti kišenių kaip šis. Nežiūrint nenuoširdumo ar priverstines vaidybos, savo partnerės atžvilgiu, alfonsai yra romantiški žmonės, jie dovanoja gėles, saldainius. Tačiau nieko iš jų daugiau nesitikėk. Jie turi „paslaptį“, į kurią investuoja savo lėšas.

Alfonsas nemėgsta kalbėti apie save, nes jo praeitis liūdna, neretai tragiška. Jį nuolat kažkas slegia. Atrodo, kad jis jos neturi ir joje nebuvo ne vienos skaidrios valandėles. Rodosi, kad po gimimo jį Dievas apleido.

Alfonsas mėgsta „premijas“. Šį įproti suformavo jo mama, kuri buvo rūpestingesnė nei reikia ir būsimas alfonsas netapo savarankiškas.

Alfonsas puikus klausytojas, tačiau iki tol, kol „perskaito“ moters biografiją. Laikui bėgant, jis tampa abejingesnis ir pradeda reikalauti dėmesio sau.

Nesunku „paslysti“ ir alfonsą įvertinti kaip tikrą vyrą. Jis – ryškesnis nei kiti besisukiojantys, nes daug dėmesio skiria savo „reklamai“, t. y. išorei, negeria, tvarkingas sugyventinės akyse. Tačiau šiems santykiams nelemta ilgai tęstis, jie – paremti melu, apgavyste, naudos troškimu.