Paradoksas, bet didžioji dalis pasaulyje geriausiai rašančių asmenų šlove ir pripažinimu nespėja pasimėgauti. Pripažinimas ateina, kai rašytojai išeina. Todėl šiandieniniai Lietuvos „rašytojai“ – būdami nekantrūs ir pretenzingi – pripažinimo tyliai laukti, o gal jo net ir nesulaukti nenusiteikę. Taip kažkada privilegijuotų raštingų vienuolių amatas tapo „masinio naikinimo ginklu“ raštingos Lietuvos raštingų „hyper-ultra-mega-intelektualų“ rankose.

Kažkada vienuoliai perrašinėjo knygas. Lietuvos „raštininkai“ šiandien rašo TIK TAIP, kad juos kiti norėtų perrašinėti. Ryškiai, skambiai. Visai kaip „pupyčių“ arba „Eurovizijos“ dalyvių suknelės. Mažai medžiagos, daug properšų ir provokacijų.

Įkandin kompozitoriaus Deivido Zvonkaus įrodytos keturių akordų dainoje sėkmės formulės tą patį demonstruoja ir „rašytojai“.

Pirma, rašyti sąmoningai keliant skaitytojų susierzinimą. Lietuviai tai garantuotai skaitys anksčiau nei po autoriaus mirties. Vis dar gyvas to įrodymas – Andrius Užkalnis. Nei Simą Jasaitį paviliojęs, nei krūtinę pasididinęs, bet rašto darbelių sėkme gali drąsiai konkuruoti su „pupyčių“ dainomis.

Antra, rašyti užtikrintai. Teisingi faktai, neteisingi faktai, o gal visai ne faktai – svarbiausia tinkamas tonas ir jokių dvejonių. Dvejonių niekada nejaučiantis Artūras Račas galėtų didžiuotis, kad jo tekstuose pateikiama informacija sudvejoti galėjo vos keli ar keliolika skaitytojų per visą jo karjerą. Gali nieko nežinoti apie „Du brolius“, o gal jie iš tikrųjų yra „Trys broliai“. Bet jei A. Račas parašė, tai net jei ir buvo trys, dabar tikrai turės likti tik du. Broliai.

Trečia, rašyti azartiškai žaidžiant su kalbos stilistika. Rimvydas Valatka šioje srityje sunkiai pralenkiamas. Jūs gi žinote, moterys nagus prisiklijuoja, tada juos nulakuoja, tada prilipdo ant jų stikliukų-akmenų arba bent lipdukų; R. Valatka taip pat elgiasi su tema, sakiniais, žodžiais. Teksto manikiūrininkas ir ne kitaip. Lietuviams, kaip tikriems slavų broliams, blizgučiai ant nagų ir kalboje labai patinka.

Ketvirtas rašymo sėkmės akordas yra būtinas kiekvienam „turbo-intelektualiam“ rašytojui – „žvaigždės genas“. Dominuojantis „žvaigždės genas“. Be jo, geriausiu atveju, būsi pripažintas tik po mirties.

Kas galėjo pagalvoti, kad varginantį vienuolių darbą, knygų perrašinėjimą, pakeis užkalnių armijos žymenys ne tik neva rimtojoje žiniasklaidoje, bet ir ant socialinio tinklalapio sienos, kas primena, kad armija nori sau paminklo dar jiems gyviems esant.