Vis kita šalis – vis kitokie senjorai: vokiečiai – žingeidūs ir santūrūs, anglai – energingi, rusai – atlapaširdžiai, o lietuviai – surūgę ir nuo rūgimo savyje užkonservavę blogas emocijas. Jei jau pradėjote keiktis, jūs – dar vienas to pavyzdys. O dabar nuo pradžių...

Idėją apie surūgusius Lietuvos senjorus mestelėjo natūralios situacijos.

Štai sostinėje didžiausios eismo taisyklių pažeidėjos – močiutės! Raudonos spalvos šviesoforo akis jas įkvepia ir suteikia jėgų per visas sankryžas prasliuogti su vėjeliu. Lėkdamos jos nepaiso pypsinčių automobilių ir iš pasipiktinimo galvas kraipančių vairuotojų. Senutės dar stabteli ir kumščiais pagrūmoja vairuotojams. Kartais ir rankinuką aukščiau kilsteli – pasiruošia rimtesniam puolimui. Gerai, kai daug jėgų sukaupi per gyvenimą.

Parduotuves močiutės okupuoja prieš vidurdienį. Visos čiumpa keturračius vežimus ir leidžiasi į pažintines keliones tarp pieno ir aliejaus lentynų. Aiškėja, kad jos – ne tik aršios pėsčiosios, bet ne mažiau agresyvios vairuotojos – vežimėliai daužosi, trankosi, užtveria kelius „pėstiesiems“ ir dažnai bumbteli tai į vieną, tai į kitą lentyną.

Į troleibusą tik pro priekines duris? Senjorai ir ypatingai žaviosios senutės yra įsitikinusios, kad jų skriausti negalima – jos turi lipti pro ten, kur nori, ir ten, kur nori. Beje, prieš įlipdamos pro galines viešojo transporto duris jos dar sudraudžia nelabuosius vairuotojus, kad šie transporto priemonę sustabdo šiek tiek per toli nuo šaligatvio, ir močiutės, pirkinius tempdamos jau ne vežimėliuose, o sunkiuose maišuose, turi žengti didelį didelį žingsnį. Grūmoja tiesiai į šoninį galinio matymo veidrodėlį – jos nepralenkiamos eismo dalyvės!

Šalia namų – vaistinė. Žygis į ją. Likusias jėgas senolės išeikvoja diskusijoms su vaistininke, kuri kaskart bando įtikinti, jog, jei vieni ar kiti vaistai skirti širdies darbo gerinimui, tai reiškia, jog jie – ne raminamieji. Sudėtinga... Žinoma, žaviosios senolės negali pasitikėti „vaikais“, dirbančiais vaistinėse, todėl, kaip jaučiasi, tokias indikacijas vaistams pačios ir priskiria.

Dienos kelionės baigiamos dar iki to laiko, kol saulė nenusileidžia ir kol senučių antrosios pusės jas į namus įsileidžia. Rodos, viskas taip, kaip ir turi būti. Svarbiausia, kad automobiliai nesulamdyti, šviesoforai „sveiki“, parduotuvių lentynos tvirtos ir vaistininkių kantrybė geležinė.

Viskas taip, kaip turi būti. Surūgusius senučių veidus atperka galimybė stebėti jų „pasirodymus“.