Artūras Paškevičius – Lietuvos Jaunųjų verslininkų ir ekonomistų klubo narys (LJVEK) neslepia dar tik žengiąs į verslo pasaulį, bet yra įsitikinęs, kad, derindamas teorines žinias, praktiką bei norą, anksčiau ar vėliau ragaus saldžios verslo duonos.

Apie verslumą.

Verslumas be praktikos neegzistuoja. Vienas žmogus yra pasakęs, kuo skiriasi išsimokslinęs žmogus ir verslininkas: išmokyti galima bet ką, bet, tarkime, tu dešimt metų gauni teorines žinias apie plaukimą ir tave įmeta į vandenį – na, ar paplauksi? Tai panašiai yra ir su verslu.

Ar teorines žinias pilnai suteikia universitetas?

Kuris?

Galima skirstyti, žiūrint į Lietuvos universitetus?

Matote, bakalauro studijose yra aiškiai parašyta, ką jie suteikia.

Ar jie suteikia tai, kas parašyta?

Aš dar nebaigiau – negaliu pasakyti.

O kokia Jūsų nuomonė pagal tai, ką jau „praėjote“?

Tai, kas parašyta, kad „mes suteikiame pagrindines žinias apie verslą, apie ekonomiką“ - taip. Be abejo, per ketverius metus būtų galima daug ko išmokti, bet tiek, kiek aš supratau, mūsų švietimo sistema yra sukurta mąstymo lavinimui.

Ugdant verslininką, ji (red. - švietimo sistema) nėra konkrečiai orientuota į verslą, nes verslo vadyba ir administravimas nuo ekonomikos skiriasi keletu dalykų – vienur daugiau informatikos, kitur daugiau geopolitikos – bet iš esmės tai yra tie patys dalykai, tie patys dėstytojai.

Jaunųjų verslininkų ir ekonomistų klubo veikla.

Mes organizuojame seminarus, susitikimus su verslininkais, šiuo metu yra vystomas projektas „Socialiniai vakarai“, kuris turėtų jau ne už ilgo startuoti. Tai yra pakankaai originali idėja Lietuvoje, tačiau pasaulyje neoriginali – kitose šalyse tai vyksta.

Kokie Jūsų klubo tikslai, siekiai?

Mūsų tikslas – ugdyti jaunimo verslumą ir vystyti verslo projektus, įgyvendinti idėjas. Tai yra mūsų tikslai penkeriems, dešimčiai metų.

Kaip Jūsų akimis atrodo tipinis lietuvių verslininkas?

Lietuviai pakankamai neseniai yra verslininkai. Ir išskirti kažkokį tipažą būtų labai sunku.

Ar galima teigti, kad lietuviai – verslūs žmonės?

Jeigu tokį dalyką, kad lietuviai yra neverslūs žmonės, pasako politikas, aš tame įžvelgčiau tai, kad yra kitų problemų, susijusių su verslo stoka, kurią jie šiandien akcentuoja kaip pagrindinę problemą, ir jie tiesiog sako, kad verslumas Lietuvoje yra problema, tačiau pažiūrėkime į praėjusį amžių: mes gyvenome sovietinėje santvarkoje, kur bet kuris žmogaus išprusimas, išmintis ar kitos galimybės buvo slopinamos ir apie verslą niekas net negalvojo. Ir tai mums dabar yra naujas dalykas. Manau, kad tai į rinką turėtų įeiti kaip natūralus procesas, jo negalima įkišti, įpiršti visiems.

Kiek reikia versle drąsos?

Iš tiesų daug.

Ar galima sutikti su teiginiu, kad, norint gauti adrenalino, reikia įkurti verslą?

Nebandžiau, reikėtų pabandyti, bet azarto yra.

Ko palinkėtumėt verslą pradedančiam arba jau pradėjusiam verslininkui?

Pradedant verslą, žmogus turi žinoti, kad, darant verslą, jam reikės pragyventi. Tačiau jeigu jis ims pinigus iš savo verslo (red. – pragyvenimui) automatiškai tas verslas nukentės. Įkūręs produktą šiandieną, tu konkuruoji su šiandieninėmis įmonėmis. Jeigu tu į tą produktą trumpą laiko tarpą nieko neinvestuoji, tu konkuruoji nebe su tais produktais, su kuriais atėjai konkuruoti į rinką, o su žemesniais produktais. Pradžioje tas nuolydis yra labai blogai, todėl reikia kilti ir reikia būti pasiruošusiam tam, kad kažkokį laiko tarpą reikės visiškai nejudinti verslo pinigų. Verslo pinigai, pajamos, gaunamos iš verslo, turėtų eiti į investicijas ir reklamą.

Po kažkokio laiko, kada jausis sustiprėjimas, tada bus galima drąsiai atsikąsti saldžios verslo duonos.

Video interviu su Artūru Paškevičiumi