Nebūtų vyresniųjų gyvenimiškos patirties, nebūtų prieš ką jaunimui šiauštis ir iš ko mokytis. Nebūtų jaunatviško maksimalizmo, negalėtų vyresnieji protinti bei kažkam perduoti savos patirties. Lietuvos Pensininkų partijos Vilniaus skyriaus pirmininko pavaduotoja Ramutė Baubinienė sutiko drauge pamąstyti apie kartų dialogą.
Ar vyksta dialogas tarp jaunimo ir vyresniosios kartos?
Dialogas turi vykti ir vyksta. Tai vieno arba kelių veikėjų pokalbiai, tai keitimasis informacija. Pirmas dialogas – šeimoje: pagarbos, meilės, tolerancijos vienas kitam mokymasis. Kokį dialogą vaikas matys tarp mamos ir tėčio, kokį dialogą jis įsisąmonins, tokį supratimą įsineš į savo būsimą šeimą bei į gyvenimą visuomenėje.
Bet, esant labai sudėtingoms situacijoms, kartais dialogo net nereikia - suprantame vieni kitus.
Jūsų manymu, kokie pagrindiniai akcentai apie kartų dialogo būtinybę turi būti įskiepijami vaikui?
Tėvai pirmiausia turi įskiepyti meilę, tiesos sakymą, pagarbą tiek savo šeimos nariams, tiek vyresniesiems. Turbūt vienos aštriausių temų šeimose - lytinis auklėjimas, narkomanija. Paprastai tokie pokalbiai būna pavėluoti. O juk nuo to prasideda kartų dialogas.
Kokius kartų dialogo pavyzdžius matote Lietuvoje ir pasaulyje?
Kartų dialogas vyksta ir šalies, ir pasaulio mastu, tik mes ne visada jį išgirstame ir ne visada prisijungiame prie pokalbio. (Kodėl?) Gal todėl, kad į Lietuvą įžengusios užsienio kultūros leido mums susvetimėti. Ką mes galėtume pasakyti apie savo protėvius? Pažvelkime į kitas tautas, tarkime Kiniją, jie gali papasakoti net ir apie dešimtą kartą iki savęs, o mes, geriausiu atveju, papasakojame vos apie senelius.
Galbūt šiuo metu tampa madinga jaunosios kartos atstovus supažindinti su protėviais, kalbėti apie pagarbą. Tačiau, jei analizuosime pastaruosius politinius įvykius (red.past. – socialinių išmokų mažinimas), jaučiama valdžios nepagarba vyresniam žmogui. O iš kur atėjęs valdžioje esantis žmogus? Iš šeimos. Pasaulyje labai mažai valstybių, kurios tryptų savo senjorus. Ir net toks paprastas pavyzdys: kartais, kai rašoma apie vyresnius žmones, akcentuojama, kad jie - pensininkai, bet juk už šio įvardijimo esti įvairių profesijų žmonės su savo patirtimi, išmintimi, su savo gerais darbais. Ir nesvarbu, kokia tai būtų profesija.
Kokių problemų sprendimai būtų greitesni ir teisingesni, jeigu būtų akivaizdus kartų dialogas?
Jeigu kalbame apie dialogą ir problemų sprendimą, turbūt dialogu problemų neišspręsime. Aštriems klausimams – bedarbystė, narkomanija – reikia ne dialogo, o griežtesnių, tvirtesnių sprendimų šiandien ir tuoj pat, kad neišsivystytų grandininė reakcija.
Dar viena aštri kartų dialogo tema – pokaris. Vyresnieji tai įvertina kaip pasiaukojimą, jie kitaip žiūri į didvyrius, į kraujo praliejimą. O jei tą patį klausimą užduosime jaunimui, jie į tai žiūrės per savo prizmę: jaunimas susikuria savo kalbą, savo simboliką, kančios ar humoro variantą, savo įvaizdžių ir idealų panteoną.
Paprastai dialogas skatina visuomenės sąmonėjimo ir savivokos procesus. Tai kelias, vedantis per tikrą asmens santykį su gyvenimu ir visų jo formų įvairove.
Kartų dialogai naudingi, nes plečia žmogaus akiratį. Dialogo metu neprivalu įsivelti į ginčus. Gėtė (Johann Wolfgang Goethe) yra pasakęs, kad „kai du ginčijasi, kaltesnis yra tas, kuris protingesnis“. Perfrazuojant galima teigti, kad tam tikru momentu verčiau reikia protingai patylėti nei kvailai ginčytis.
Kaip vertinate poziciją, jog kartų dialogas neįmanomas, nes oponuojantieji gimę ir augę ant skirtingų vertybių pamato?
Kartais dalis vyresnio amžiaus žmonių teigia, kad jaunimas šiandien nevykęs, kad nesugeba įsigilinti į esminius dalykus, nevertina vyresniųjų patirties, jų sukurtų gėrybių, bet tai nėra tiesa. Mano nuomone, šiandien jaunimas yra protingas, išsilavinęs, gaunantis daug žinių. Jeigu vyresnioji karta teturėjo paprastas informavimo priemones – radiją, vėliau televiziją – tai šiandien net ir pirmaklasiai naudojasi kompiuteriais. Aišku, jų temos ir poreikiai yra pagal jų amžių, bet negalima sakyti, kad su jaunimu negalima rasti bendros kalbos. Daug temų galima gvildenti, kuomet vienoje pusėje stovi patirtis ir išmintis, o kitoje pusėje – jaunystė, noras veržtis pirmyn, noras pažinti. Yra pasakyta, kad einant į priekį visada bus į kalną ir prieš vėją.
Kartu su jaunimu vyresnioji karta turi daug bendrų sąlyčio taškų ir daug gvildenamų temų.
Kas turi rodyti inicialyvą kartų dialoge: išmintis ir patirtis ar jaunatviškas maksimalizmas?
Kaip kyla klausimas, kas atsirado pirmas – višta ar kiaušinis, taip ir čia. Reikia įsijausti į tam tikrą problemą, o galbūt net į tam tikrą specialybę ir viską spręsti pagal situaciją, nes kai kur pirmoji reikalinga patirtis, o kitais atvejais būtina jaunimo iniciatyva.
Kartų dialogas - savaiminis procesas? O gal jam reikalinga tam tikrų organizacijų globa?
Tai priklauso nuo temos opumo. Yra organizacijų, kurios iškelia problemas, o tada vyksta kartų dialogas. Kartais pakanka vieno pasakymo, kad užkibtų tiek jaunimas, tiek vyresnieji.
Jūsų manymu, atskirtis tarp jaunimo ir vyresniosios kartos didės?
Negalėčiau pasakyti, kad atskirtis didės. Šiuo metu visuomenėje gyvena, dirba trys kartos ir nebus taip, kad įsivyrautų tik jaunimas ar tik vyresnieji – yra ir bus pereinamasi laikotarpis.
Atskirtis negali didėti dar ir dėl to, kad daugelis vyresniųjų specialistų domisi šiandieniniais pasiekimais, mokslo laimėjimais, stengiasi savo patirtį pritaikyti šiandienai, o jaunas žmogus neatsibus būdamas geras inžinierius ar geras chirurgas. Tam reikia laiko ir bendradarbiavimo su vyresnės kartos specialistais.
Ko palikėtumėte kartoms, kad jų dialogas būtų dar efektyvesnis?
Pirmiausia visiems norėčiau palinkėti sveikatos ir gebėjimo išklausyti vieniems kitus, turėti tolerancijos, jausti pagarbą ir protingam jaunuoliui, ir išmintingam vyresniajam.
...]
