Lietuvoje jaučiamas kritikų stygius. Filmai, knygos, muzika, teatras, politika ir net visuomenė nesulaukia kompetetingo ir įžvalgaus kritiko plunksnos. Šiandieniniai kritikai – viso labo pavieniai šūkaliojimo meistrai, besinaudojantys savo pavardžių galia, arba būriai idėjas perimančių ir jų sklaida teužsiimančių visuomenės atstovų. O gal galime gyventi be kompetetingų kritikų ir profesionalios kritikos?

Eseistas, poetas ir literatūros kritikas Rimantas Kmita sako, jog kritikui reikia dešimtmečio praktikos bei nuolatinio domėjimosi savo sritimi, kad galėtų rašyti pilnaverčius kritinius darbus. Klausiate, kam tiek daug? Galbūt atsakymas slypi kiekvieno iš mūsų kritikos suvokime. Kritikas – ne tas, kuris peikia ir smerkia. Kritikas – vertina. Ir vertina nepriklausomai nuo konteksto bei aplinkos poveikio; kritikas savo mintis dėsto suprantamai, lengvu stiliumi; jo kritika nenuobodi, informatyvi ir žadinanti intrigų; kritikas kursto diskusijas ir padeda visuomenei suprasti vertinamą sritį ar objektą. Išties daug užduočių, tad suprantama, jog jų įvaldymui neretam gali ir dešimtmečio neužtekti.

Kritiko stiprybė – jo autonomiškumas. Būtent todėl itin dažnai leidyklų lankstinukuose esantys knygų aprašai vertinami ne kaip kritika, o kaip eilinė reklama. Filmų pristatymai kino teatruose – tas pats. Nesavarankiška kritika – nėra kritika. O kritikos reikia visam kam.

Kritikams reikia erdvės. Norėdama gauti profesionalios kritikos, visuomenė turi kurti tokias erdves. Rašydama apie erdves, omenyje turiu kur kas didesnius užmojus negu tik kelių kvadratinių centimetrų apžvalgėles viename ar keliuose savaitraščiuose, mėnraščiuose. Kritikams reikalinga vieta televizijose bei radijuje. Profesionalūs kritikai yra visuomenės kelrodės žvaigždės.

Kritikų ir kritikos situacija Lietuvoje kebli. Kritikų ugdymas – pernelyg ilgalaikė investicija, o ir grąža negarantuojama. Kritika? Jos poreikį jaučia absoliučiai visi, tik vieni pasitenkina jau minėtais šūkaliojimais, kiti – ne, todėl bando rankioti profesionalios kritikos trupinėlius. Profesionalioji nepatiria akivaizdžios konkurencijos ir, dažniausiai, neturi oponentų, tad kiek ji profesionali?

Yra dar vienas privalomas kompetentingo kritiko bruožas – gebėjimas skaitytojams arba klausytojams savo kritika suteikti pramogą. Štai nuo šio siūlo galo galima pradėti sukti profesionalios kritikos siūlų kamuolį.

Būtų kritikoje pramogų gija, būtų ir eterio laiko. Būtų eterio, būtų konkurencijos. Būtų konkurencijos, kiltų profesionalumo lygis. Profesionalumas ugdytų sąmoningą visuomenę. Sąmoninga visuomenė kurtų dar didesnes erdves kritikai. Utopija?