Išsakiusi dalelę minčių apie kokybiškos kritikos ir kritikų stygių Lietuvoje, ėmiau jų ieškoti (lyg bandydama paneigti savo pesimizmą). Žinoma, radau, tačiau tikrai ne tiek ir ne tokių, kokių norėjau.

Beieškant kritikų sudėtingiausia sau atsakyti į klausimą, ką aš tokiais galiu vadinti. Bandžiau filtruoti mintis atmetimo būdu: mados ir stiliaus kritikas negali būti Mantas Petruškevičius, kad ir kokia įdomi persona mano akimis jis yra; bandžiau „pritempimo“ metodą: Sigitas Parulskis gali būti (yra) kritikas, tačiau aš, kaip eilinis žmogus, kimbu ant jo kabliuko ne dėl kritinių tekstų; bandžiau nuspręsti pagal žavėjimąsi: žurnalistas Algimantas Čekuolis tiktų dėl savo erudicijos, bet iš peties beriančio kritiką man jo nei klausyti, nei skaityti neteko (gal tik man?)...

Bandžiau dar kartą iš pradžių. Kritika – vertinimas, remiantis tam tikrais kriterijais; kritikas – žmogus, iškeliantis trūkumus. Marselis Prusto yra sakęs, kad „kritikas privalo žinoti viską, o visa kita numanyti“.

„Žinoti viską“ – specializuotis kritikuojamoje srityje ir turėti žinių bagažą. Štai čia ir prasideda didžiausi ginčai: kas tikresnis kritikas – kompozitorius ar melomanas?, filologas ar rašytojas?, kulinaras ar gurmanas?

Vieno atsakymo negali būti, kadangi kritika – žodžių valdymo menas, o ne tikslusis mokslas. Jis lemiamas asmenybės, žinių bei gebėjimų. Negana to, turbūt ryškiausią vaidmenį kritikų darbuose atlieka (turi atlikti) kritiko charizma. Ji atsiskleidžia nepriklausomai nuo pasirinktos profesijos (šalin stereotipus apie mokslininkus, filologus ar „mamų etatą“). Sutariame, kad kritikai nebūtinai privalo virti tose sultyse ir kritikuoti tik tas sriubas, kurias jie patys verda nuo profesinės mokyklos pirmo kurso. Kritiką veda intuicija, todėl ir nuo sriubų iki literatūros kritikos – vos vienas žingsnis?..

Kad anksčiau išvardinti kritiko bruožai – charizma, intuicija, numanymas – nekeltų pasipiktinimo dėl esą pervertintų „jutimų“ ir nevertinamų žinių bei darbo, be abejonės verta skirti dėmesio ir kitai „pusei“.

Ką privalo žinoti kritikas? Kuriais kriterijais jis turi remtis vertindamas?

Kalbant apie kritiko žinias, verta prisiminti metų senumo įvykius, kai literatūrologė Brigita Speičytė išsakė kruopelytę subtilios kritikos apie Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“. Kritika buvo skirta ne tiek romano autorei, kiek reklaminei jo kampanijai; ne tiek kritiškai, kiek literatūriškai; ne tiek žnaibantis, kiek glostant. Literatūrologės B. Speičytės žiniomis, kritikuojant minėtą kūrinį ir jo „aplinką“, abejoti nederėtų, tačiau žiniomis paremta kritika iššaukė netaktiškos kritikos pliūpsnį. Kitaip tariant, B. Speičytės žinios nebuvo nenugalimumo ženklas.

Literatūrologės kritika buvo sukritikuota dialogo kultūros neišmanančio asmens. Kritika, paremta žiniomis, buvo „išmaudyta“ nevalyvų žodžių baloje.

Tad kaip vertinti kritiko žinių ir „nujautimų“ santykį? Kas laimi šią kritikų savybių kovą Lietuvoje ir kokie kritikai turi didesnę paklausą? O kokių kritikų Lietuvoje reikia?

Kritikų paieškas tęsia šie klausimai.