Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Dainius Dikšaitis, kalbėdamas apie Lietuvos jaunimo emigracijos problemą, nevynioja žodžių į vatą: „Jeigu Lietuva taip ir išsivaikščios, tai valdžia liks pati sau – menkas kaifas valdyti tik save.“
Jaunimo emigracija – įsisenėjusi tema. Kodėl? Jos vis dar niekas neišsprendžia?
Kaltų ieškoti nesinori, nes tokios paieškos baigiasi atpirkimo ožių suradimu, bet ne pačios problemos suvokimu ir efektyviu jos sprendimu. Pirmiausia reikėtų susitarti, apie ką mes šnekame.
Mūsų organizacija, atstovaujanti Lietuvos studentams, į jaunų žmonių emigraciją žvelgia kaip į natūralią globalizacijos, atsivėrusio pasaulio, šių dienų realybę. Ir klausimą reikėtų kelti: ką daryti, kad išvykę, jauni, mąstantys žmonės grįžtų ir rastų jėgų, noro, motyvacijos, galimybių toliau kurti savo gyvenimus Lietuvoje.
Galima šią tema analizuoti ir plačiau, bet bendra išvada, grįžtant prie jūsų klausimo, būtų ta, kad nėra vienareikšmio nusiteikimo, kad Lietuvoje blogiau visais aspektais - yra ir gerų momentų.
Ko reikia čia, Lietuvoje, kad jaunimas nors ir išvažiavęs trumpam svetur, grįžtų atgal?
Šis klausimas susijęs su daugeliu skirtingų gyvenimo sričių. Pradėkime nuo elementarių gyvybinių poreikių, t.y. galimybė tiesiog išgyventi. Jauni žmonės yra racionalūs. Jie moka pasverti, kiek laiko sugaišta mokslams, kiek laiko sugaišta darbui, ir ką iš to gauna. Ir, jei pamato, kad dvigubai trumpiau gali skirti laiko mokslams, darbui ir gauti dvigubai daugiau, mąstoma – verta likti ar išvažiuoti.
Taigi, kai atsakysime į klausimą, ką reiškia gera gyventi Lietuvoje, iš ko tai susideda, ir kaip visi drauge galėtume to gėrio pasiekti, tikime, kad jauniems žmonėms motyvacijos ir paskatų grįžti, kurti Lietuvoje, savo jėgas ir laiką skirti būtent Lietuvoje, klausimas bus atsakytas ir ši problema bus išspręsta.
Sunkus gyvenimas Lietuvoje nereiškia, kad bus lengvesnis gyvenimas svetur. Tad kodėl bėgama iš Lietuvos lyg į lengvesnį kelią?
Visų pirma, nevadinčiau to bėgimu. Statistikos nėra daug ir ji nėra išsami, tačiau iš tos statistikos, kurią aš turiu, svarbu pažymėti, kad apskritai emigracijos tempai nuo to momento, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mažėja. Emigracija traukiasi.
Tačiau kitas įdomus aspektas yra tas, kad tarp išvykstančiųjų, jaunų, darbingų žmonių dalis yra linkusi didėti. Čia yra problemėlė.
Tai nėra bėgimas, tačiau reikia žiūrėti į priežastis ir jų (red. - išvažiavusiųjų) buvimo laiką emigracijoje.
Konkrečiai dėl mokymosi, tai natūralu, kad ne visos valstybės, į kurias vykstama, net ir Lietuvai prilygsta savo studijų kokybe. Populiaru sakyti „aš baigiau aukštąją mokyklą Vokietijoje“, bet paaiškėja, kad ta mokykla yra profesinės mokyklos lygio, lyginant su Lietuva. Bet toje valstybėje ji turi tokį statusą.
Pavadinimas dar nepasako, koks yra turinys. Tačiau, matote, daug ką lemia sąlygos. Ir net jei ta mokykla nėra paties aukščiausio lygio, tačiau studentas gali sau leisti gyventi nemokamai, jis dar gauna stipendiją, jam yra parūpinamas darbas, gyvenimo kokybė yra gera – pažiūrėkime į Lietuvos bendrabučius, siaubo filmas dienos viduryje – natūralu, kad su mano išvardintomis sąlygomis žmogus Vokietijoje jausis geriau. Ir dėl to net negalima jo kaltinti. Tai yra prigimtis. Na, nedaug yra žmonių, kurie nori save pastatyti į prastesnę, sudėtingesnę situaciją, užuot tiekę sau geresnių sąlygų.
Ir emigracija nėra nauja tema. Taigi, jei tų problemų nepradėsime spręsti ir jų nematysime, tai, matyt, tada tikrai prieisime prie tos situacijos, kai nereikės laukti antrų trėmimų vagonais, bet žmonės tiesiog patys ir jau masiškai be vilties sugrįžti tai darys.
Taigi, jaunimo emigracija: už ir prieš. Pagrindiniai argumentai.
Kaip ir sakiau pradžioje, priklauso, ką mes laikysime ta emigracija. Jeigu kalbėsime apie išvykimą be vilties sugrįžti, tai teoriškai galime pamąstyti taip: reiktų žiūrėti, koks žmogus išvyksta.
Jeigu išvyksta žmogus, kuris savo valstybėje jaučiasi nebegalintis savęs realizuoti, nebegalintis nieko pozityvaus sukurti, „už“ momentas galbūt būtų tas, kad tas žmogus geriau kurs ir save realizuos kitoje valstybėje. Tačiau tai yra ego argumentas, apie patį žmogų. Jeigu kalbėti apie aplinką, apie valstybę, tai taip: valstybė netenka darbingo, jauno žmogaus, kuris potencialiai gali sukurti tam tikrą pridėtinę vertę, kuris galėtų išlaikyti vieną pensininką mokėdamas iš savo atlyginimo jam dalį pinigų, galų gale moka mokesčius į valstybės biudžetą. Tai su tokiais žmonėmis (red. – jų emigracija) valstybė automatiškai praranda. Ir čia jau argumentas „prieš“.
Kitas argumentas „už“ emigraciją, jeigu yra viltis grįžti. Išvažiavę iš Lietuvos žmonės, teoriškai patobulėja, save atranda gyvenime, pažįsta, jie į Lietuvą grįžta su dar didesne sprogstamąja galia. Klausimas, ar Lietuva sugeba ja pasinaudoti, ją išnaudoti ir ją priimti? Čia „pliusas“ – žmonės grįžta dar turtingesni savyje ir dar labiau pasirengę savęs atiduoti kitiems, galų gale tėvynei Lietuvai. Tačiau argumentas „prieš“ galėtų būti, kad tie išvykę žmonės nebūtinai gerų tendencijų mokosi iš svetur. Gali tokiu būdu į Lietuvą importuotis ir negatyvūs reiškiniai.
Dar svarbus aspektas yra tas, kad, jeigu mes keisim gyvenimo sąlygas Lietuvoje tam, kad, jauni žmonės išvažiavę, čia sugrįžtų, tai nuo to bus geriau visiems: ne tik jauniems žmonėms, bet ir tiems, kurie yra čia linkę gyventi, t.y. vyresnio amžiaus žmonėms, nes jiems natūraliai irgi gerės gyvenimo sąlygos, galų gale gyvenimas nebus toks pilkas, nes bus šalia jaunų žmonių, kurie savo energija užkrės kitus, bet ir tai pačiai valdžiai bus geriau, nes elementariai bus ką valdyti. Jeigu Lietuva taip ir išsivaikščios, tai valdžia liks pati sau – menkas kaifas valdyti tik save.
Galvoju, kad tai yra bendras gėris ir šitas klausimas yra svarbus visiems žmonėms ir visoms grupėms, dėl to jis tikrai neturėtų būti atidėliojamas, mistifikuojamas. Reikalingas labai konkretus, paprastas, analitinis požiūris su aiškiais iš to išplaukiančiais rezultatais ir išvadomis.
...]
