Lietuvoje klostosi iškreipta, tačiau, deja, daugeliui priimtina kultūra, kai didžioji dalis viešų pokyčių įvyksta juos inicijuojant žiniasklaidai, o ne atitinkamai tam tikrus procesus stebinčioms įstaigoms. Tačiau tuo pat metu dejuojama dėl kokybiškos žiniasklaidos nebuvimo. Kad padėtis prasta – faktas. Tačiau pasiūlymų, kaip ją spręsti, ir vėl laukiama iš tos pačios žiniasklaidos.

Informacija parduodama arba pati parsiduoda

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio nusižengimai paaiškėjo dėka vieno informacinio portalo. Jo paviešintą informaciją pagavo atskiri žiniasklaidos atstovai ir ėmėsi daryti „tvarkos“. Pikčiausia, kad tiesiogiai už tokius žingsnius žiniasklaida negali būti smerkiama, nes tai lyg ir pridera prie jos funkcijų. Kita vertus, ar dar kažkam reikia aiškinti apie žiniasklaidą valdančius verslus, viešųjų ryšių akcijas ir interesų kovas? Visa tai stovi už žiniasklaidos, kuri atlieka jau ir policininkų, ir kriminalistų, ir prokurorų vaidmenį.

Keista, kad niekam nebereikia konstruktyvių paaiškinimų, kokiais kriterijais vadovaujamasi atsirenkant informaciją viešinimui. Viešai deklaruoti tokius atsakymus tarsi nepadoru, tačiau šįkart pabūkime nepadorūs. Informacijos atrinkimo kriterijai yra du: tema, turinti potencialo padidinti reitingus ir taip „pati susimokėti“ už savo vietą, žurnalistų laiką ir dar uždirbti savininkams kad ir tai pačiai bandelei; antras kriterijus – žiniasklaidai tiesiogiai parduodama informacija, kuomet galima būti garantuotiems ir dėl informacijos vietos, ir dėl žurnalistų, ir dėl bandelės.

Patys paperkame ketvirtąją valdžią

Neturint visiems žiniasklaidos atstovams bendrų ir etiškų informacijos atrinkimo metodų, žiniasklaida ketvirtosios valdžios vaidmenį atlieka ypač ryškiai, nors toks jos apibūdinimas vis dar siejamas su kukliais veiksmais. Bet ar galima nepasinaudoti galimybe valdyti, jei valdymo vadžios žiniasklaidai įteikiamos tiesiog į rankas?

Spėkite, kokios informacijos žiniasklaidoje yra daugiausia? Gal manote, kad žurnalistai nuo ryto iki vakaro vaikšto ir ieško temų? Įvairūs šaltiniai nurodo šiek tiek skirtingus duomenis, tačiau net iki 80 procentų žiniasklaidoje esančios informacijos yra parengta ne neva etiškų žurnalistų, o ryšių su visuomene specialistų, kurie atstovauja verslo ir politikų interesams. Bet argi tai jums naujovė? Skaitytojai turėtų pasidomėti tuo, ką skaito.

Ir dabar sudėkime visą šią informaciją į vieną vietą: ryšių su visuomene specialistai apsukriai parengia didžiąją dalį žiniasklaidoje esančios informacijos, žiniasklaida skeryčiojasi į visas puses ir demonstruoja savo galią prieš prokuratūras, prieš informacijos vartotojus ir net pačius užsakovus tam tikslui nevengdama pasinaudoti laisvos žiniasklaidos statusu ir laisvo žodžio teise, o prie šios puokštės būtinai pridėkime ne tik žiniasklaidos, bet ir pačių informacijos vartotojų jai klijuojamą „herojaus etiketę“ – ketvirtoji valdžia.

Išvada – mokėdami už skalbimo miltelius, už vaistus, už banko operacijų atlikimą ir net už autobuso bilietėlį patys paperkame ketvirtąją valdžią, tik bėda ta, kad ją papirkdami nenurodome, kaip jai elgtis ir kaip atlikti savo misiją. Žinoma, ji mūsų ir neklausia, tačiau prisidengdama savo kuklumu tyliai džiaugiasi piliečių apatija.

Nekultūringa kultūra

Nesuvokdami, kad žiniasklaidai atidavėme daugiau teisių ir priskyrėme privilegijų nei jai reikia etiškam savo funkcijų atlikimui, iš tos pačios žiniasklaidos ėmėme laukti net ir problemų sprendimų. Jei politikas žiniasklaidoje neturi pakankamai ryšių ir neužsisako atitinkamų paslaugų iš jos, vargiai gaus ploto / laiko pasisakymams, vargiai žurnalistai pasivargins ieškoti Seimo rūmuose sėdinčio trečio iš kairės ir antro nuo galo nuomonės. O už tylėjimą kirs vėliau, kai skaičiuos pasisakiusiųjų kartus.

Ir įsivaizduojame, kad visi teisingiausi atsakymai visada pateikiami žiniasklaidoje. Bet klystame mes toje vietoje, kur patikime tuo, ką skaitome, tuo, ką girdime, ir tuo, ką matome, nes fikcijos žiniasklaidoje gali būti daugiau nei gero režisieriaus spektaklyje.

Jei vis dar esame pasiryžę pritarti tokioms žiniasklaidos galioms, kokios jos yra, ir neigiame informacijos kaip įrankio veikimo principą, pagalvokime, kodėl žiniasklaida taip retai eskaluoja kultūros temas? Kodėl aprašo tik socialinius kraštutinumus? Kodėl žiniasklaidai rūpi tik tokie žmonės kaip gražuolė Daina Bosas arba gyvenimo tragedijas išgyvenanti Alma Bružaitė – Jonaitienė? Kodėl prodiuseris Edvardas Žičkus kalbina turtingiausių pasaulio viešbučių atstovus ir aplenkia dešimtis Lietuvoje esančių nuostabių kaimo turizmo sodybėlių? Atsakymai slypi tuose pačiuose dvejuose informacijos atrinkimo kriterijuose, kuriais žiniasklaida taip įjunko vadovautis, kad pakelti galvos nuo blizgančio ėdalo lovio nenori. Juk jai atiduotas ketvirtosios valdžios skeptras, juk visuomenė prieš tą skeptrą ne tik meldžiasi, bet ir dosniai visais įmanomais kanalais jai aukoja, o konkrečiau pasidomėti, kam tiksliai aukoja, laiku, deja, nesuspėjo. Nesuspėjo, todėl dabar ir turi tenkintis tuo, ką informacijos užsakovai iki 80 procentų supila žiniasklaidai į blizgantį ėdalo lovį.

Informuoti apie kultūrą – mažas kultūringumas. Formuoti kultūrą – jau žiniasklaidos kasdienis darbas. O kai pats informuoji apie tai, ką formuoji, juk taip smagu!