Niekas neįrodys, kad žiniasklaida nedaro įtakos visuomenei ir joje vykstantiems procesams. Bet apie įtaką paburnoja tik atskiri teoretikai. Praktikai tokiems reikalams neturi laiko. Susidaro neliečiamumo įspūdis. Suyra darnūs santykiai tarp visuomenės, žiniasklaidos ir valstybės aukščiausiųjų instancijų. Žiniasklaida skleidžia konvulsišką informaciją ir tuo siekia tam tikrų tikslų.

Teoretikų yra išskiriami 5 nacistinės propagandos dėsniai. Žinoma, ir apie juos dažniausiai kalbama tik teoretikų ratuose, bet kas paneigs, kad praktikoje jie netaikomi. Juolab, kad išskiriami dėsniai lengvai pritaikomi ne vienos valstybės žiniasklaidai, o Lietuvos – ypatingai.

Mąstymo apribojimo – supaprastinimo dėsnis. Vis daugiau žmonių teigia, esą žiniasklaidoje jie neranda nuodugnių tiesos išaiškinimų, gilesnių analizių, skirtingų nuomonių. Žmonėms pateikiama informacija dažniausiai vienapusė ir neginčytina. Bet juk kiekvienas blaiviai mąstantis nedvejojęs sutiktų, kad absoliuti ir viena tiesa sutinkama retai, o žiniasklaidoje tikslumų ypač mažai, todėl viską lemia protinga ir tikslinga argumentacija. Deja, su argumentacija prasilenkiama, o žinios teturi vieną kryptį. Jei ta kryptis ne absoliučiai teisinga, visuomenė lieka išsižiojusi ir (ne)sėkmingai patenkinta. Informacija supaprastinama iki tokio lygio, kad „kramtyti“ nereikia – telieka „nuryti“. Patogu ir paprasta, tik ne visuomenei, o žiniasklaidos atstovams.

Informacijos ribojimo dėsnis. Pateikti nuodugnią, išsamią ir profesionaliai surinktą informaciją – sudėtingas darbas, reikalaujantis specialaus pasirengimo ir laiko. Pasirengimo trūkumas nėra tokia didelė problema kaip laiko stygius. Operatyvioje žiniasklaidoje laikas skaičiuojamas minučių, o dažnai ir sekundžių tikslumu. Vadinasi, informacijos parengimas tiesiog fiziškai negali būti nuodugnus ir išsamus. Tai pirmas niuansas, tačiau ir tai, kad informacija sąmoningai pateikiama ganėtinai skurdi, negali būti užmirštas faktas. Žiniasklaida slenka paviršiumi, nes išsamesni tiesos aiškinimai kainuoja, tyrimų šaknys gali būti interesų konflikto priežastimi ir net kirsti finansinius pamatus. Tai lyg užburtas ratas.

Pastovaus kartojimo dėsnis. Kas jau kas, o žurnalistai puikiai žino, kad kartojimas – mokslų motina. Tas pats kartojimas gali pasitarnauti ne tik mokslams. Kartojimas veikia kaip įtikinimo priemonė, kartojimas pasitarnauja pozicijų sutvirtinimui ir tai – įtaiga. Į informacijos kartojimą galima žiūrėti kaip į hipnozės seansą, kuris veikia palaipsniui, bet abejingų nepalieka. Geriausiai pažįstamas pavyzdys  - D. Kedžio byla ir menkiausių su ja susijusių niuansų viešinimas.

Kartojimas verčia sunerimti ir dvejoti. Tokiu principu keliama chaoso nuotaika, suirutės epicentras. Paveikta visuomenė pasiduoda vėtymui ir mėtymui.

Subjektyvumo dėsnis. Kad ir kokie modernūs žodžiai būtų parenkami žiniasklaidos priemonėms apibūdinti, jie gožia tikrąją žiniasklaidos misiją – profesionalus informacijos rinkimas ir pateikimas. Prisidengimai subjektyvia žiniasklaida, kuri neva gali būti arčiau visuomenės ir jos klaidų, kuria iškreiptus variantus kaip neabejotiną tiesą.

Nuolatinės įtampos dėsnis (stresinė būsena). Visuomenė priklausoma nuo informaciją teikiančiųjų. Esame informacinė visuomenė ir išplėšti savęs iš esamos padėties neįmanoma. Visuomenės informavimo priemonės vaidina ypatinga vaidmenį kiekvieno gyvenime. Jaučiama, kad neretai žiniasklaida esama padėtimi naudojasi. Kaip žinia, neigiamų naujienų persvara pozityviųjų žinių atžvilgiu nepalyginama, todėl visuomenė patiria nuolatinį įtampos buvimą. Politiniai žaidimai, ekonomikos pokyčiai, teisinė sistema, nusikalstamumas, nelaimės – kuria nesaugumo jausmą.

Tai tik vienas iš gausybės žiniasklaidos galimų taikyti metodų informacijos pateikimui, o informacija jau nebėra tik „nuogas“ vienetas.