Individas visą laiką siekia būti priklausomas. Priklausomas aukštesnei sistemai, nei jis pats, nei jo šeima ar bendruomenė. Na, galbūt išskyrus gentines bendruomenes.

Tačiau ši nuolatinė siekiamybė  būti priklausomam skirtingu istorijos etapu turėjo skirtingas prasmes. Jeigu minėtose gentinėse struktūrose ši aukštesnė struktūra, vadinkime ją transcendentine struktūra, buvo visai šalia tarp mūsų, - veikė, jėgų ir energijos  pavidalu - Aukščiausias dangaus dievas, vėliau Motina Žemė, tai pasauliui vystantis į ašinę teologinę sistemą, ši transcendencija nutolo nuo žmonių ir tapo per tolima, nepasiekiama. Taip būti negali. Istorija rodo, jog kiekvienąkart, kai žmogus stengiasi objektizuoti jį supančią aplinką ir atsisakyti Dievų, jie sugrįš atgal. Tik kitu pavidalu. O kaip mes pavadintume dabartinę situaciją, kalbant apie minėtuosius procesus? Nei politeistine, nei monoteistine, nei apskritai teologine ar jokiais būdais transcendentine jos nepavadinsi. Pasaulis yra objektyvus, tiek, kiek jis yra objektyvus. Mokslas, pažanga, ginklavimosi varžybos ir agresija - štai toks yra dabartinis pasaulis. Be abejo, kelti panikos čia taip pat nereiktų, šis procesas vyksta jau nuo XVI a. Nuo tada, kai žmonija sukosi monoteistiniu ratu, tarsi užmigusi ir staiga sugalvojo prisiminti Antikos filosofiją. O ką teigė Aristotelis? Pasaulis yra objektyvus. Šios pasaulėvokos modelio pagauta vakarietiškoji krikščioniškoji visuomenė tuoj pat ėmėsi veiksmų: mokslas, tiesa, šviesa, kūryba ir visa kita. Skambiai vadinamas Renesansas. Žmonės pradėjo suvokti, kad jie patys gali būti kūrėjai, valdyti supančią aplinką, ką ir įrodė tiek Isaocas Newton’as, tiek Kopernikas. Pirmasis netgi teigė, kad Šventoji Trejybė negali egzistuoti nes ji nėra objektyvi. Smūgis vienai svarbiausių žmonijos institucijų. Vėliau Marx’as jam talkino “Religija yra sergančios visuomenės simptomas”. Taip pirmame plane atsiranda mokslininkai, sociologai ir kiti lyderiai, kurie veda žmones geresnio gyvenimo link. Protas ir logika - tai dabartinio pasaulio esmė. Bet ar tikrai žmonės gali būti nepriklausomi ir gyventi vien iš objektyvių paskatų? Kaip ir minėjau pradžioje - ne. Ir tai labai gerai nusako reiškinys, pradėjęs formuotis tuoj po įspūdingojo Renesanso. Propaganda.

Žodis kildinamas iš lotynų kalbos ir reiškia „ įtikinėti, sėti”. Bendriausiu atveju propaganda apibrėžia tam tikrų idėjų skleidimą, tačiau praktikoje ji apibūdinama, kaip melas, dekonstrukcija, manipuliavimas, psichologinis karas ir „  smegenų plovimas”. Iš tikrųjų, tai nelabai norėčiau sutikti su minėtaisiais viešojoje erdvėje eskaluojamais apibūdinimais, dėl vienos paprastos priežasties - visais laikais žmonės buvo linkę viską mitologizuoti, idealizuoti arba dramatizuoti. Tad Propaganda nėra jau toks smegenų plovimas (brain-wash), kaip kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Greičiau tai objektyvios tikrovės pavertimas subjektyvia ir priimtina individams, kaip aukštesnė egzistencijos struktūra, priešingai nei religija, kuri transcendentinę tikrovę linkusi traktuoti, kaip objektyvią. Propaganda yra pagrindinis įrankis formuojant visuomenės nuomonę, įtvirtinant ideologinius konstruktus, labiausiai paplitusius politinėje ir valstybės valdymo dimensijoje. Tai tarsi religinis substitutas anapusinę dvasinę struktūrą projektuojantis objektyvioje tikrovėje. Svarbiausiais klasikinės Propagandos pavyzdžiais traktuojami Sovietų Sąjunga, Šiaurės Korėja, Fašistinė Vokietija, Lotynų Amerika, Kinija. Akivaizdu - visos šios valstybės yra militaristinės ir Propaganda joms reikalinga karinei bendruomenei suburti ir naujoms žemėms užkariauti (ką ir galima buvo stebėti Pirmojo bei Antrojo Pasaulinių karų metu). Taigi, natūralu būtų Propagandą sieti su užkariavimu ir kitaminčių eliminavimu. Individas jau nuo civilizacijos pradžios laviravo tarp agresijos ir socializacijos: tokia jau gyvūniška jo prigimtis. Socializuotis jam padėdavo mitas; Renesansui mitą sužlugdžius išryškėjo agresyvioji prigimtis, kuri, vedama aukštinamojo proto ir logikos, sukūrė naujus propagandinius mitus, vedusius į gyvūniško instinkto realizaciją. Tačiau XX a., o tiksliau industrializacija ir kapitalizmo užuomazgos Pasauliui atnešė naujus iššūkius, ir politinė - militaristinė propaganda buvo priversta adaptuotis prie naujųjų iššūkių. Kodėl?

Šiuolaikinis sociumas, kuriam pradžią kaip tik ir davė Antrasis Pasaulinis karas, visiškai nepanašus į nei vieną iš praeities egzistavusių civilizacijų. Mes esame pirmoji informacija perkrauta, hipertrofuota ir vis globalėjanti populiacija, nuo gyvybės atsiradimo laikų (bent jau riamiantis rašytine istorija). Eksponentiškai tobulėjant technologijoms, nacijai vis labiau virstant į konceptualinę, sąmonės visuomenę, bei religijai vis mažiau įtakojant visuomenės raidą, didėja atotrūkis tarp mentališkai stipriai ir silpnai išsivysčiusios žmonijos.

Straderudas teigia, jog šiuolaikinis žmogus yra sumišęs - jis nežino, kas yra, kodėl jis yra, ir tapatybės suvokimas esti labai miglotas. Natūraliai kyla klausimas: kaip valdyti individus? Kaip priskirti jiems vieną ar kitą ideologinį konstruktą ir priversti juo patikėti? Arba, žiūrint iš šiuolaikinės kapitalistinės perspektyvos, kaip priversti individą pirkti? Būtent taip šiandien suvokiama socialinė sistema. O pirkti galima viską, kas tik objektyvu. Tik ne viskas įvardijama, kaip prekė. Šioje vietoje patį didžiausią vaidmenį atlieka masinės komunikacijos priemonės su komerciniu vienetu priešaky (kapitalizmo padarinys), kuris tarsi skleidžia naująją religiją, bei vertybių instituciją, kuriam jis atstovauja. Kodėl tai vyksta? Nuo industrializacijos pražios buvo aišku, agresyvios karo pramonės įtakotai gamybos plėtrai, didėjant pasiūlai ir paklausai bei kultūriniams skirtumams pamažu siaurėjant arba, kaip JAV atveju, visai nesant, pelno gavimas taps labiau iššūkis, negu gamink-parduok veikla. Tam buvo sukurti Propagandos bei Ženklodaros (branding) modeliai, kurie paprastai vadinami Marketingu ir Viešaisiais ryšiais. Tiesa, to, kas tuo metu vyko rinkoje (maždaug antrasis-trečiasis pastarojo amžiaus dešimtmečiai), negalima būtų vadinti stipria ženklodara. Tai greičiau vis dar buvo naujosios mitologijos aušra, naujojo prekių fetišizmo užuomazgos ir vertybių perkainavimo išvakarės. Unilever pagamino muilą ir pardavinėjo jį kaip... muilą. Coca-Cola buvo vaistas. Vėliau gėrimas. Didžiosios pasaulio korporacijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai rinką buvo dar galima buvo vadinti sąmonės ir gamybos viduramžiais, matė savo publiką kaip As, Bs, C1, C2s, Ds1 ir pan. socio-ekonomines grupes. Kitaip tariant - tu namų šeimininkė arba ne. Vyras arba ne. Pagrindinis kriterijus, renkantis produktą (pvz. stalą) buvo kaina ir kokybė. Ir tada žmonės išrado televizorių. Ir tada pasibaigė karas. Ir pasaulis daugiau nebebus toks kaip buvo. Iki kito karo. Arba iki tol, kol sugalvos grąžinti senąją transcendenciją ten, kur ji ir buvo. Komercinė propaganda.

Tęsinys