Suskaičiuok, kiek kartų Lietuva tave nuskriaudė ir kiek kartų tau davė ką nors gero. Skaičiuok sąžiningai: prisimink visas krizes, visus blogus darbdavius, prastus pažymius ir kvailus mokytojus; suskaičiuok galimybę lavintis, sveikatą, saugumą. Bet prieš pradėdamas skaičiuoti, perskaityk.

Lietuvą galite pamatyti prieš veidrodį

Ekonomikos ir finansų sektoriaus žinovai linkčioja galvomis, kad sunkmetis jau traukiasi, tačiau žmonės „šviesesnių“ dienų dar nepatirs kurį laiką. Pavadinkime tai pirmu faktu. Antras faktas yra tas, kad nedarbas Lietuvoje kaip ir dalyje Europos vis dar didelis. Dėl šių dviejų faktų žmonės sakosi negalintys ištiesti sulenktos nugaros ir pasijausti laimingais.

Tai išduoda, kad lietuviai laimę matuoja vien tik finansine gerove, o čia jau kitas klausimas, kurio aiškinimu turėtų užsiimti psichologai, o ne Vyriausybė su Finansų ministre priešaky.

Žmogus pats susikuria problemų, jomis apsistato, lyg tai jam leistų jaustis saugiau. Ir tokių sienų statymas tapo masiškas. Tai yra atsakymas, kodėl dejuojama apie tokią sunkia būtį, apie nelaimingą gyvenimą ir blogą blogą blogą Lietuvą. Ir leiskite paklausti, kuo ta Lietuva bloga, jei dažnas neturi tvirto charakterio ir temoka keliaklupsčiauti prieš darbdavius, o išsilieti grįžęs šeimoje? Kuo Lietuva kalta, jei patys vergaujame kažkieno interesams, pakibę už vienkartinį kyšį? Matyt, pernelyg nuvalkiota fraze tapo mintis, jog Lietuva esame kiekvienas. Lietuvą galime matyti, kai stovime prieš veidrodį. Šįryt matėte?

Sukame galvas aplink savo ašį ieškodami blogybių

Kolegė pasakojo apie Jonavos rajono laikraščių redaktorių mintis, esą Jonavoje vyksta gausybė įdomių renginių, iš Jonavos kilę daugybė Lietuvai ir pasauliui žinomų žmonių, tačiau Jonava kaip Lietuvos periferija pateko į visuomenės dėmesio centrą tik tada, kai bažnyčioje degiu skysčiu buvo apipiltas ir padegtas tenykštis kunigas, o šio miesto rajone esančioje kiaulių fermoje įsisuko kiaulių maras.

Nenorime matyti gerų naujienų masiškai. Sukame galvas aplink savo ašį ieškodami blogybių, nes jos maitina fantaziją, kelia emocijas ir papildo atskirų asmenų kišenes. O geros žinios, nors jos gimsta ir gimsta nepriklausomai nuo laikmečio, lyg našlaitės varomos žibučių žiemą ieškoti.

Žinoma, vėl galima apkaltinti Lietuvą. Tačiau juk ne ji kraipo žiniasklaidos veidrodį, ne ji populiariausiomis laidomis paverčia kriminalinius tyrimus, o ne intelektą lavinančias laidas, ir net ne ji už visą tai sumoka. Tai kodėl reikia niurzgėti ant kitų? Telieka niurzgėti patiems ant savęs, nes Lietuva – mes.

Deficitinis veržlumas

Jokio polėkio ir užsidegimo! Tai masinė lietuvių problema. Galima pagalvoti, kad Lietuvoje yra tik du tipai žmonių. Vieni – rimtieji, kiti – pakvaišę menininkai. Bet gyvenime taip nebūna. Gyvenimu džiaugiasi pajėgiantys derinti rimtumą su pakvaišusio menininko gyslele.

Veržlumo mums trūksta visose gyvenimo srityse. O tie, kurie prasiveržia ir veržlumo srityje nebetenka konkurentų, greitai išbujoja taip, kad tai tampa ne veržlumu, o bjauriu „naglumu“. Nebereikėtų galvoti apie jokias socialines atskirtis, jei kuklieji labiau liptų ant kulnų „nagliesiems“.

Veržlumas užtikrintų geresnius darbo rezultatus, geresnę gyvenimo kokybę ir bent šiek tiek didesnę savirealizaciją. Visai neseniai „Žurnalistika kitaip“ publikavo interviu su žurnaliste Lolita Kalėda. Ji iškėlė labai taiklų klausimą „Ar nėra altruistinių idėjų ir nebailių lyderių?“. Būtent to mums ir reikia. Idėjas gimdykime ir drąsa jas realizuokime, o ne keiksnokime Lietuvą.

Nereikės važiuoti vaikams į užsienius, jei baigę mokslus pakeisime kokybiškos švietimo sistemos negebančius sukurti asmenis. Mokykimės – nereikės dūsauti dėl finansų krizės, kai patys pajėgsime ją valdyti, o ne keiksime šiandien nesugenančius to daryti finansininkus.

Pati didžiausia problema – atsakomybės permetimas kitam. O ką pats padarei, darai arba padarysi dėl Lietuvos, t. y., dėl savęs?