Viskas prasidėjo nuo anoniminio moters pasakojimo apie administracijos darbuotojus iš vaikų namų sau pasiimančius „gėrybių“.

Žr. straipsnį „Kol vieni aukoja, kiti – plešia“

Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas galėjo „praslysti pro akis“, tačiau man tai buvo kabliuko užmetimas.

Kol vieni abejingai skaitė straipsnį ir piktinosi anonimiškumu – esą „pletkų“ lygis, o ne žurnalistika - klausiau replikų ir pasiūliau keletą panašios tematikos klausimų lietuviškuose internetiniuose forumuose.

Norisi akcentuoti, kad tikslingai pasirinkti forumų tinklapiai ir jų temos skelbė apie pagalbą vaikams, įvairaus pobūdžio paramos akcijas. Kitaip tariant, buvau tikra, kad čia žmonės puls  bent žodine forma ginti vaikų: nuo to juk ir reikia pradėti.

O kol forumuose pasiūlyti klausimai laukė respondentų...

***

Moters pasakojimas iššaukė diskusiją ne tiek dėl pačios problemos, kiek nepasitenkinimą dėl anonimiškumo. Tad ir apie nenorą prisistatyti „po savo žodžiais“, ir pačią problemą pakomentuoti sutiko laidų vedėja bei septintus metus rengiamos „Išsipildymo akcijos“ globėja Nomeda Marčėnaitė.

„Turiu specifinį požiūrį į nepasirašymą, todėl labai sunku ir kažką įrodyti, ir kažką pasakyti, bet mes negalime į tai nekreipti dėmesio, todėl, kad, jei žmonės nedrįsta kalbėti, reiškia, jie nesijaučia saugūs.

Tai uždaras ratas: kai atsiras pilietiški žmonės, kurie bus tokie drąsūs, kurie nebijos pasisakyti, pasirašyti po tuo, ką jie sako, ką jie mato, tada bus geriau.

 Net matomi žmonės kartais nesidrovi ir naudoja mokesčių mokėtojų pinigus, o jūs norite, kad tie žmogeliai, kurie yra nematomi, elgtųsi kaip nors kitaip? Esame linkę kritikuoti tuos, kurie yra aukštybėse, o patys darome lygiai tą patį. Jei bus žmogeliukas, kuris gali kažką neštis iš darbo namo, jis neš.

Taip yra ir nieko negalime padaryti, kol žmonės nepakeis savo požiūrio.

Ėmė aliejų ir sužinojo, kad jis iš vaikų namų... O iš kitur, tai jau būtų geriau? Bet, aišku, vaikų labiausiai gaila, nes jie neapsigins. Bet iš kitur imti būtų gerai? Čia jau būtų ne blogybė? Iš privačios bendrovės vogti jau būtų ne blogybė?

Tai užburtas ratas ir kad galėtume kažką pakeisti, turi užaugti kelios žmonių kartos, kurios galbūt kitaip galvos.

Pasikliauti vien tik dorąja etika ir morale būtų labai naivu, turi būti kažkokia kontrolė.

Viešinti ir kalbėti apie tokią problemą galima, tik, matyt, reikia ją svarstyti tokiame lygyje: kodėl Lietuvoje taip yra? Kodėl mes manome, kad, kai kiti tai daro, tai negražu, o, kai mes patys, tai normalu?“

***

Kai po keleto valandų atsiverčiau forumų tinklapius, nustebau: respondentų atsirado, bet jų pasisakymai „žavėjo“ ne problemos analize, o pasipiktinimu, kad kokia gi čia žurnalistika (forume prisistačiau, kas esu, ir nurodžiau, kur galima pasiskaityti pasakojimą, iššaukusį norą diskutuoti), pyktis rutuliojosi iki mano kompetencijų analizės ir sustojo ties „nutarimu“, kad man iki vieno populiariausių naujienų portalų Lietuvoje rašinių - labai toli. Bandymai priminti, kad noriu padiskutuoti ne apie save, o apie konkrečią temą, rezultatų nedavė, nors, turiu pripažinti, viena ar dvi respondentės pateikė savas pozicijas.

Na, beliko giliai atsidusti... Juk ne dėl savianalizės kreipiausi.

Nors forumų taisyklės draudžia kopijuoti diskusijose dalyvaujančiųjų žinutes, sukau galvą, kaip skaitytojams pateikti bent dalelę diskusijos, kaip iliustruoti įvykusią - nevykusią diskusiją.

O veltui...

Kitą dieną, atsivertus forumų tinklapį, savosios temos jau neberadau. Ištrinta.

Kažkodėl nukratė šiurpas. Ne dėl to, kad nebeturėsiu, ką skaitytojams pateikti - cituoti vis tiek negalėčiau. Keistas jausmas apėmė dėl to, kad šioje diskusijoje dalyvavo moterys, kurios ankstesniosiose temose skelbėsi renkančios aukas, skatinančios paramą vaikų namams...

Kodėl tokia jų reakcija? Iš kur toks nepasitenkinimas tema?  Kodėl tema „Kol vieni aukoja, kiti – plešia“ susilaukė tokio nepasitenkinimo net iš tų moterų, kurios, kaip skelbiasi forumuose, pačios yra laimės spinduliai vaikų namams?

Jei jau „Išsipildymo akcijos“ globėjos Nomedos Marčėnaitės pasakyta mintis, jog reikia laukti, kol užaugs kelios žmonių kartos, kurios galbūt kitaip galvos, t.y. neplėš, siūlo kantriai stebėti, kas vyksta, tai respondenčių temos atmetimas ir bėgimas nuo jos – tiesiog nesuvokiamas.

Žmonių mąstymas progresuos ar regresuos – nežinia. Bet tas abejingumas, kuris buvo akivaizdus vos tik prisilietus prie tokios jautrios temos, stebina.

Tai lyg pakantumas. Pakantumas tokiems kaip ir mes patys?