Penktadienio vakarais nieko nestebina jaunų žmonių grupelės, stovinčios parduotuvėse prie kasų ir perkančios alkoholį. Atrodo viskas taip natūralu, tačiau kai alkoholio vartojimas ima tęstis kiekvieną laisvadienį ar dažniau, žmogus to nė nesuvokdamas degraduoja.

Tomas (vardas pakeistas) pasakoja: „Pradėjau gerti prieš porą metų. Tiesiog viskas gavosi netyčia. Dar vaikystėje, gyvenant kaime, buvo įprasta matyti alkoholį įvairiomis progomis vartojančius tėvus, bet jie turėjo nuostatą, kas per daug, tas nesveika. Būdamas mažas, paragaudavau vyno ar šampano.

Laikas bėgo, aš augau. Išvažiavau mokytis į Kauną. Nuo pat pradžių miestas man patiko: jokios kontrolės, nėra tėvų, nereikia nustatytu laiku grįžti namo ar dirbti sunkius darbus, aplink daug draugiškų žmonių. Greit pripratau prie naujos aplinkos.

Dienos ramiai slinko. Draugas vieną kartą pasiūlė išgerti alaus – visai skanu. Po poros savaičių tas pats draugas vėl pasiūlė išgerti – tą kartą gėrėme daugiau. Nieko ypatingo nepajutau. Nemačiau tame nieko blogo ir dabar nematau.

Ėmiau išgėrinėti vis dažniau. Nueidavau į mokyklą, o po pamokų laiką leisdavau su naujais draugai ir alumi, kurio kiekis kaskart vis didėjo.

Vieną kartą, kai vakare su draugu nuobodžiavome, jis užsiminė, kad norėtų nusipirkti kažko stipresnio, o ir didesnė kompanija būtų ne pro šalį. Neprieštaravau. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau pinigų, kuo daugiau pinigų, tuo brangesnių dalykų galima nusipirkti. Susitikome su pora pažįstamų ir nusipirkome draugo žodžiais tariant „kaip priklauso“: degtinės, alaus, brendžio, cigarečių. Juk niekam ne paslaptis, kad šiais laikais nepilnamečiams nėra jokių problemų nusipirkti svaigalų.

Draugai atsivedė keletą merginų. Buvo smagu: garsi muzika, šokiai, tabako dūmai, degtinės gurkšniai. Galva ėmė suktis, darėsi šilta, kuo daugiau gėriau, tuo skaniau darėsi. Netikėtai pajutau žodžiais nenusakomą euforiją, staiga akyse aptemo ir viskas nutrūko...

Pabudau ryte. Šalia gulėjo mergina ir vaikinas, kurių vardų niekaip neįstengiau atsiminti. Visą dieną kankino sunkios pagirios, bet jaučiausi taip gerai visiems girdamasis, kiek daug galiu išgerti.

Tokių „tūsų“ buvo vis daugiau. Vien jais ir gyvenau likusį mėnesį. Tada baigėsi pinigai. Dabar, kai tėvai duoda tam tikrą sumą pragyvenimui, išleidžiu juos alkoholiui ir cigaretėms. Šiek tiek palieku maistui.“

Paklaustas apie savo ateitį, Tomas tik sarkastiškai nusijuokia ir teigia gyvenantis šia diena. Vaikinas murma, kad vėliau negers. Tačiau kada sulauksime „vėliau“?

Šis jaunuolis tik vienas iš daugelio gyvų įrodymų, kaip greitai galima nusmukti. Jis šypsosi atsiminęs, kaip kažkas nualpo padauginęs alkoholio, jam patinka girtis, kaip troškina po dar vienų kasdienybe tapusių išgertuvių. Šis vaikinas, kaip ir dauguma degraduojančių žmonių, neįvertina situacijos rimtumo.

Jis kartoja, kad vėliau nustos gerti, bet jei kas nors paprašytų atsisakyti savo žalingo įpročio nuo rytojaus, sulauktų to paties atsakymo „gal vėliau“. Dauguma alkoholizmo liga sergančių žmonių sako, kad dar suspės kažko pasiekti ir vėl kartoja tuos pačius veiksmus.

Šiandien - „vėliau“, rytoj - „vėliau“, poryt - „vėliau“. Tai užburtas ratas žmogui palaipsniui smunkant žemyn. Lengva pasiekti dugną, tik nuo jo atsispirti į viršų – sunku ir ne visada pavyksta. Svarbiausia tai, kad kiekvienas žmogus gimsta turėdamas kažką savito, visi mes gyvename tam, kad duotume kažką pasauliui, kiekvienas gali kažką, ko negali kiti, tai yra žmonių gyvenimo prasmė, tačiau kiek daug jaunų žmonių iššvaisto savo jaunystę, o kartais net gyvenimą, slopindami pašaukimą ir galimybę save realizuoti. Kiek daug žmonių neišnaudoja galimybės Gyventi.

Galbūt šis pasakojimas ne veltui pakliuvo į tavo rankas? Galbūt gali kažkam padėti susiprotėti, kol dar nevėlu? Jei taip, tai pirmyn!

Viso šito neperskaitys žmogus, apie kurį čia rašoma, jis sakė, kad tai visiškai neįdomu. O gaila. Taip norisi bent vienam žmogui suteikti jėgų atspirčiai nuo dugno. Tai būtų menka, jei įsigilintume į šiandieninius jaunimo degradacijos mastus, tačiau tai jau pirmas žingsnis geresnės ateities link.