Kasmet Advento laikotarpiu visose visuomenės informavimo priemonėse tarsi grybai po lietaus dygsta rašinukai  apie ikikalėdinį laikotarpį, primenamos tradicijos ir pažeriamos šūsnys patarimų, kaip ruoštis Kalėdoms tiek vidumi, tiek išore. Etnologė Gražina Kadžytė šypsosi paklausta, kodėl prieššventiniu metu būtent ją užpuola žurnalistų būriai: „Čia didelė tinginystė. Tinginystė pamąstyti“. Ji sako, jog neretai rašoma ta pati informacija apie tradicijas, todėl kviečia daugiau kalbėti apie jų prasmę.

Dažna jaunesniosios kartos pozicija: „Tradicijas palikime garbaus amžiaus žmonėms“. Skaudžiai skamba.

Mąstau... Neskaudžiai skamba. Kada sakoma, kad jaunimas šioks, toks ir anoks, tai praktiškai yra viduriniosios ir vyresniosios kartos gyvensenos rezultatas. Ką tėvai ir seneliai turėjo, jeigu jie tą mylėjo, pagarbiai laikė, tą jų vaikai irgi su pagarba yra priėmę. Jeigu tėvai ko nors neišlaikė, išmėtė, neturėjo ką vaikams duoti, tai, vadinasi, neturės ir jų vaikai.

Pasidarė madinga žinoti, kad čia - Užgavėnės, čia - Adventas... Vidurinioji karta, pati tinkamo pagrindo neturėdama, žiūrėdama iš knygų, iš kraštotyrinių ekspedicijų, šiek tiek atkūrė tradicijos mechanizmą ir bando taip elgtis. Bet iš senų aprašymų matoma, kad, tarkime, tokiu metu – Advento, Kūčių –  visada vadovaudavo vyriausieji. Ir apskritai, žiemos metas po stogu yra skirtas mokytis gyvenimo. Vyresnieji daro, o jaunimas žiūri ir mokosi: ir stalo paruošimas, ir namų sutvarkymas... Pavasarį ir vasarą, kai išeinama iš namų aplinkos, ten daugelyje švenčių jaunimas randa sau erdvių. Pasižiūrėkime, per Jonines: jaunimas turėtų susikurti laužus, o vedę žmonės, tėvai ir seneliai, ten neturėtų netgi eiti.

Gerais norais pragaras grįstas. Mūsų vyresnieji bežaisdami užėmė tą vietą, kur turėtų jauni kurti savas tradicijas, todėl jaunimas pasitraukia. Tradicija – tai ne Dešimt Dievo įsakymų. Tradicija visada keitėsi, prisitaikė prie visuomenės raidos.

Man labai gražiai viena močiutė yra pasakiusi Dapkūniškio ekspedicijoje, kai ėmėme kalbėti apie jos tėvelį ir jo dainas. Tada močiutė prisiminė vos vieną iš tėvelio išmoktą dainą ir sakė jog ir jiems vyresniųjų dainos buvo negražios, o jaunimas savas turėjo. Senolė padainavo tik tą dainą, kurioje atsisijojo tam tikros amžinosios vertybės, tikusios ir jos tėveliui, ir jai. Vadinasi, ne viską paimame iš tėvų, o tik tai, kas atrodo ir toliau būsią vertinga, paskui pridedame savo. Taip žmonės ir turtėja. Anksčiau nekopijavo visko, kas paduota, bet kai ką pasiėmė, kitką perkūrė, ką nors naujo prikūrė – taip ir atsiranda gerumas daryti, nes tai darai pats.

Ar šiandieninės Advento tradicijos kopijuojamos ir atliekamos šaltai?

Ačiū Dievui, kad tradicijos dar nėra įsiūbuotos visuotinės mados, ir tie, kurie laikosi Advento tradicijų, tai daro nuoširdžiai. Svarbiausia – priminti tradicijų prasmę. Daugelis švenčia pagrindines tris šventes – Kūčias, Kalėdas, Velykas – vadinasi, žmonėms svarbu tokie atskaitos taškai. Šiame amžiuje to galbūt ir pakanka. Mes nesuspėtume kaip nors ypatingiau švęsti tokių tarpinių kalendoriaus švenčių: Trijų Karalių, Žiemoverčio, Grabnyčių, Gandrinių... Tai buvo ankstesniame laike, kada žmonės buvo turtingi laiko, darbai buvo sudėlioti: vasarą, kai darbymetis – švenčių mažiau, o kai darbo mažiau, žmonės puošė dienas apeigomis, darančiomis gyvenimą gražesnį ir prasmingesnį.

Yra tokia mitinė nuostata, kad tik kaimas turi tradicijas, nors iš tikrųjų - miestas sukurdavo tradiciją, o kaimas ją išlaikydavo. Bet net ir tais laikais nevienodai mieste, nevienodai kaime žmonės apeigas atlikdavo – tik tiek, kiek kam reikėjo, kiek kam trūko iki gyvenimo pilnatvės. Visos pilno metų rato kalendorinės šventės – tobulumo siekimas, galimybė.

Jei į Advento metą žmogus žiūrės nekūrybiškai, ir priims jį ne kaip galimybę, o kaip nuorodą, jis nebus laimingas. Žinome, kad Advento metą negalima valgyti mėsos. Bet kad net ir seniau to daryti nebuvo  galima tik trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, o kitomis dienomis – galima. Ligoniams, vaikams ir išvažiavusiems svetur, kurie patys sau negamina, būtų neteisinga beatodairiškai paisyti pasninko. Tai – savo valios patikrinimas, kurį kiekvienas gali išreikšti savaip: nevalgyti saldumynų, negerti kavos, susilaikyti nuo keiksmažodžių...

Paprotys, kad per Adventą negalima šokti, dainuoti ir triukšmauti - labai natūralus. Kuomet atsirado toks žiemos meto pageidavimas, erdvės buvo mažos: kai pirkioje sueidavo daug žmonių, nebūdavo vietos šokti, dūkti, kitas dalykas – kaip tu rėkausi pilnu balsu, jei troboje girdisi net ir šnabždesys? Vasarą laukuose atsišūkavai, atsirėkavai, o rudenį, žiemą, kad visiems būtų harmoninga, jauku, patogu gyventi, yra tylesnis metas. O dainų yra ir Adventinių. Tik jos rimtos. Šiandien žmogus pamiršęs žodžio „rimtas“ prasmę.

Tradicijų prasmė – dvasiniuose dalykuose, bet šiandien žmonės dažniau blizga ne vidumi, o išore.

Taip, išorė šiandien labai daug ką užgožia. Manau, reikėtų priminti rašytojos Elenos Spurgaitės knygelę vaikams „Žaliapūkė“: lėlių parduotuvėje buvo graži, išdabinta, rausva puošnia suknele lėlė Rožytė ir paprastais, kukliais rūbeliais aprengta lėlė Žaliapūkė. Rožytę nusipirko turtinga, išlepinta mergaitė, o Žaliapūkę – neturtinga mergaitė, pati susitaupiusi pinigėlių. Žaliapūkė susitiko Rožytę kalėdiniame vakarėlyje. Žaliapūkė buvo labai mylima, o Rožytė ėmė skųstis, kad ji nemylima, kad mergaitė turi labai daug žaislų, kad jai net kasų nepina ir batelius pametė... Tačiau Rožytė vis tiek žiūrėjo į eglutę ir grožėjosi pakabintu raudonu blizgančiu žaisliuku. Blizgutis, besipūsdamas, kad jis atkreipė dėmesį, pasisukiojo, nukrito ant žemės, sudužo ir pasirodė, kad jo vidus - tuščias.

Jei rašytoja kūrė tokią pasaką, vadinasi, jautė, kad jau tuomet buvo daug blizgučių mėgėjų, o, matyt, jų ir daugės. Bet, žinoma, tai priklauso nuo proto. Jei daugelis Kalėdų Senelio prašo ir to, ir kito, tai turbūt proto neprašo – o reikėtų. Išminties reikia, kad žmogus suvoktų, kur blizgučiai, o kur tikrosios vertybės.

Mes mėgstame juoktis, kad nukeliavome į Afriką, į Ameriką ir ten buvusius vietinius nupirkome už blizgučius. Bet ar ne mūsų sielas taip pat už blizgučius šiandien perka?

Adventas – susikaupimas, pasiruošimas...

Kasmet Adventas duoda galimybę susikaupti ir ką nors atnaujinti savo gyvenime, peržiūrėti, kas buvo negerai, ir apmąstyti, ką daryti, kad būtų geriau. Kūrybingas žmogus turi pritaikyti senas tradicijas šiam laikui ne dėl to, kad tai yra madinga, kad tuo yra tikima, bet dėl to, kad tai pačiam žmogui ir jo artimiesiems yra labai svarbu.

Jau nuo senų laikų yra sakoma – jei šeima per keturias Advento savaites nesusipyktų ir blogo žodžio vienas kitam nepasakytų, tai kitais metais jie santarvėje ir gerovėje gyventų. Tai edukacinis momentas: jei keturias savaites pasimokysi ištverti ir jausi, kad tau geriau, tai vėliau ir norėsis taip gyventi, o taip pat jau būsi save apvaldęs.

Ir reikia labai save mylėti: jei per šį Adventą tau nepavyko savęs padaryti geresnio, tokio, kokio tikėjaisi, tai jokia čia bėda. Praeis metai ir vėl turėsi tokią pat galimybę.