Pasibaigusios šventės nejučia ir vėl mus įsuko į nesibaigiančią rutinos karuselę. Eglutes nupuošėme ir sudėjome prie konteinerių, papuošimus paslėpėme dėžėse, šventinės nuotaikos išgaravo ir viskas grįžo į savas vietas, rodos, taip ir turi būti. Tik kodėl taip sunku ir vėl žygiuoti į darbus, kai žinai, jog viskas ir vėl taps per daug kasdieniška ir pilka?

Žiemos šventės savo kvapais bei skoniais nuneša mus į vaikystę, kai patikėti stebuklais būdavo nepaprastai lengva. Galbūt dabar viskas kitaip, gal stumdomės eilėse prie maisto, renkame dovanas, išleisdami paskutinius litus ir šventinę nuotaiką gadina materialūs rūpesčiai. Galbūt netikime Kalėdų Seneliu, nes jis ir vėl neatnešė prašyto „leksuso“. Bet ar pastebėjote kaip šventiniu laikotarpiu nušvinta aplinkinių veidai, net ir krizės metu? Nejučia pajuntame, jog norisi daryti gerus darbus, pagalvoti apie vertybes, kurios niekada nemiršta.

Tačiau dauguma mūsų tautiečių mėgsta daryti gera, tik tuomet, kai tam yra ypatinga proga – tarkim kasmetinė labdaros akcija šeimų neturintiems ir sunkiai sergantiems vaikams. Tada sėdime prie televizoriaus ekranų ir aukojame, mintyse piešdami sau sparnus. Keli litai bei rankos pajudinimas priverčia mus pasijausti didvyriais. O išjungę televizorių vėl tampame paprastais (žmonėmis?), kurie nemoka ir nemėgsta daryti stebuklų. Bet jei gerus darbus darytume ne kartą per metus, kai jaučiame kaltę patys prieš save ir norime ,,apsivalyti” prieš didžiąsias šventes? Tada ir mūsų šalyje būtų šventė!

Sutikite, jog nejauku žiūrėti televizijos laidas, kuriose vyrauja chaosas – vieni giriasi neišsenkančiais turtais, kiti priešingai – neturėdami kur prisiglausti praranda net ir savo vaikus. Tik tokios istorijos nelabai ką sudomina. Daug mieliau sekti įžymybių gyvenimus, jokiu būdu nepraleisti gandų, kas su kuo miegojo, kas išsiskyrė ar vėl susitaikė. O visus pagalbos šauksmus praleidžiame pro pirštus. Esame beširdžiai ar taip mažiau skauda?

Kartais tampa nejauku prieš save. Neseniai teko stebėti vaizdą sausakimšame autobuse, kai įlipusi motina su savo neįgaliu vaiku negavo vietos atsisėsti. Vieni staiga prarado regėjimo dovaną, kiti apsimetė kurčiais arba smalsiais žvilgsniais nužvelgę, vėl paniro į savo “rūpesčius”. Moteris liko stovėti tvirtai ir oriai, atlaikė net ir rūsčiausius žvilgsnius.

Kažkada teko skaityti, jog tokie išbadymai siunčiami tik patiems stipriausiems žmonėms, kurie nepalūžta net ir, rodos, sunkiausiose gyvenimo situacijose. Kai tuo tarpu šiuolaikinis jaunimėlis dėl menkiausios negandos kilnoja taureles, alaus bokalus, dūsaudami, kaip dabar sunku gyventi. O kur nebus, jei nei tikslų (na, gerai, pasilinksminti, išgerti, kartais nueiti į paskaitas), nei noro užsidirbti nėra. O kam, jei pinigėlius lengva ranka dalina tėveliai- ir už mokslą sumoka, ir automobilius nuperka. Rojus – ne gyvenimas. Bet vis tiek blogai. Aplink niūrūs veidai ir nežinojimas ką veikti.

Myliu savo tėvynę, bet kodėl dažniausiai grįžus iš kitų kraštų visada apima nostalgija laisvei, kurią ten teko užuosti? Aplinkinių šypsenos, pagalba, nebaimė atsisėsti tiesiog aikštės viduryje ant grindinio ir pailsėti, nes jautiesi laisvas žmogus, toks pat kaip ir visi. Ir nelieka panikos užsikrėsti, jei padedi kitam, silpnesniam už save. 

Lietuviai vis dar liko susikaustę, bijantys, o gal nemokantys parodyti jausmų, mėgstantys raginimus ir įsakymus. Juk Vaikų globos namuose vaikai neišdygsta tik prieš Kalėdas, o vėliau kažkur vėl prasidangina iki kitų švenčių, jie ten gyvena visada. Tas pats ir su sunkiais ligoniais bei vienišais seneliais.

Aplinkui tiek daug žmonių, kuriems reikia pagalbos, o mes vis dar jaučiamės patys nelaimingiausi, menkaverčiai, nieko negalintys pakeisti ir mėgstantys kaltinti kitus. Kad jaustumeisi gerai ne tik per šventes, bet ir visus metus, reikia labai nedaug. Tam nereikia plaukti pasroviui nei prieš srovę, bet reikia pačiam būti srove, kuri ne tik nuolat juda pati, bet ir kitiems padeda judėti.