Kas sakė, kad mokslininkai niūrūs ir amžinai užsidarę savo laboratorijose, klydo. Kas manė, kad mokslininku gali tapti artėjant prie savo šimtmečio, taip pat neteisūs.

Biochemikas Jonas Cicėnas - iškalbinga asmenybė : žarsto jaunatvišką sąmojį, paprastai kalba apie, rodos, nepaprastus dalykus ir nebijo pasirodyti vėjavaikiškas.

Šalin stereotipus! Mokslininkas – ne burtininkas, o gyvenimu besidžiaugiantis žmogus.

Jūsų tyrinėjama sritis - biochemija. Polinkis į gamtos mokslus buvo jau mokykloje? 

Biologija domėjausi maždaug nuo 7-erių metų… Manau, kad tai šiek tiek įtakojo mano mama, kuri buvo biologijos mokytoja, tačiau gana greitai tai peraugo į "nepriklausomą" aistrą. Manau, biologijos  disciplinoje buvo dalykų (ypač zoologijoje),  kuriuos jau 10-ies metų žinojau geriau už mamą.

Susidomėjimas biologija išliko iki pat 12-ktos klasės ir niekada nekilo idėjos, kad galėčiau studijuoti ką nors kitą.

Tiesa, vaikystės svajonės apie liūtų stebėjimą Afrikoje neišsipildė … Tuo metu net nemaniau, kad būsiu laboratorinė žiurkė.

Beje, manau, kad prie mano aistros biologijai nemažai prisidėjo Klaipėdos Jūrų muziejus! Lankydavausi jame mažiausiai keturis kartus per metus ir net svajodavau užaugęs jame dirbti.

Baigėte Vilniaus Pedagoginį Universitetą. Kokie ryškiausi atsiminimai iš to meto?

Prisiminimų daug… Ir gerų ir nelabai, tačiau vyrauja geri, mat VPU - puiki vieta, kurioje buvo galima sau leisti ne tik studijuoti, bet ir studentauti, jei suprantate, ką turiu omeny… Taigi, studijos man buvo pats linksmiausias gyvenimo laikotarpis.

Ryškiausią įspūdį iš studijų metų paliko praktikos, kurios vykdavo vasarą… Visko tiesiog nepapasakosi!

Kaip vertinate šiandien labai ryškią poziciją, esą į VPU įstoja tik tie, kurie neva niekur kitur nesugeba įstoti?

Man gaila žmonių, kurie stoja į universitetus tik dėl to, kad gautų aukštąjį išsilavinimą. Jei neturi intereso kokiai nors sričiai, kam vietą užimti? Tokiu atveju, galbūt įstotų žmonės, kurie tikrai ta sritimi domisi. O niekuo nesidomintys gali turguje šlepetes pardavinėti… Ir pinigų daugiau uždirbs, ir vietos neužims.

Dėl VPU galėčiau pasakyti, kad tai toli gražu nėra pati silpniausia mokymo įstaiga Lietuvoje. Tiesa, yra tekę studijuoti Vilniaus Universitete ir turiu pripazinti, kad ten programa dažnai buvo daug stipresnė, tačiau savo privalumų turėjo ir VPU. Kaip bebūtų, VPU yra tikrai stipresnis universitetas už kai kuriuos Lietuvos "perliukus“.

Kita vertus, nėra taip jau svarbu, kur studijuoji. Universitetas galbūt suteikia šiokį tokį pagrindą ir, žinoma, diplomą, o daugiau kažkuo domėtis, gilinti savo žinias tenka pačiam.

Dirbate ne Lietuvoje. Kas tai nulėmė?

Yra daug priežasčių. Nenorėčiau šiuo klausimu plėstis, nes jau daug apie tai esu kalbėjęs diskusijose apie “protų nutekėjimus” ir tai yra man ganėtinai atsibodusi tema.

Galečiau tiesiog susumuoti pagrindines priežatis:

Pinigai: esu paskaičiavęs, kad Lietuvoje gyventi man būtų maždaug 2,5 karto pigiau, tačiau čia man moka 7 kartus daugiau nei siūlo Lietuvoje.

Socialinės garantijos: jei prarasčiau darbą, gaučiau bedarbio pašalpą, kuri yra 80 procentų paskutinės algos. Ją galėčiau gauti apie 18-23 mėn. Jei per tą laiką vis tiek nerasčiau darbo, galėčiau gyventi iš socialinės paramos, kuri, nors ir žemesnė už bedarbio pašalpą, užtikrintų visos šeimos pragyvenimą. Manau, su Lietuva nelyginsiu, nes tą galite padaryti patys.

Mokslas: mokslo lygis Lietuvoje, deja, nėra labai aukštas… Kita vertus, vakaruose yra daugiau pinigų skirtų mokslui, todėl ir galimybės kažką padaryti yra tikrai didesnės.

Yra ir kitų priežasčių, tačiau, net jei jas visas atmetus, lieka pagrindinė priežastis: Lietuvoje nesu kam nors reikalingas! Nors Lietuvoje labai mėgstamos kalbos dėl “protų nutekėjimo bei susigrąžinimo”, realiai šia kryptimi nieko nedaroma…

Galėtumėte paklausti bet kurio lietuviško universiteto ar mokslinio instituto vadovybės, ar šiuo metu jiems reikalingi užsienyje dirbantys mokslininkai? Manau, nuoširdus atsakymas būtų NE!

Esate susidūręs su Švietimo ir mokslo sistema tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Kaip vertinate jas?

Sunku pasakyti… Aš nesu studijavęs ar mokęsis užsienyje, taip pat nesu buvęs doktorantu Lietuvoje. Tiesiog man labiausiai patiko JAV aukštojo mokslo sistema. Lietuvai šiuo klausimu dar reikia tikrai daug ko išmokti.

Šveicarijos mokyklos sistema, bent jau pradinė, su kuria teko susidurti dėl sūnaus, man visai nepatinka… Tiesą pasakius, manau, kad tiek šveicarai galėtų šio to išmokti iš mūsų, tiek ir mes iš jų.

Beje, dabartinė mokyklų sistema Lietuvoje man labai keista, nes, kaip suprantu, kažkodėl bent pusę dalykų vaikai išmoksta ne pamokų metu, o mokydamiesi papildomai pas mokytojus. Tokia “sitema”,manau, tikrai toli nenuves…

Tęsinys - II dalis. Mokslininko darbas Jį „veža“