Kalbėdami apie diskriminaciją, problemą ir jos sprendimo būdus dažniausiai matome Lietuvos kontekste. Deja, šis klausimas vis dar opus didžiojoje pasaulio dalyje, o diskriminacijos šaknų rovimą sunkina tarsi nuolatinis jų judėjimas per žemynus, per laiką ir per žmones. Jungtinėse Amerikos Valstijose diskriminacija – taip pat neišrauta piktžolė. Į šią problemą eilinio piliečio akimis žvelgia daugiau nei 15 metų JAV gyvenanti Žaneta Noreikaitė.

JAV – „lydymo puodas“

Neatrastos žemės, laisvo krašto ir svajonių šalies etiketes skirtingais amžiais turėjusios valstijos lyg magnetas prie savęs traukė ir tebetraukia skirtingų kultūrų, požiūrių, religijų ir rasės asmenis. Todėl dabar JAV esanti kultūrų ir skirtingų jos atstovų gausa negali stebinti. O skirtybių konkurencija ir diskriminacija net pateisinama. Žinoma, pateisinama tik žvelgiant iš toli, ir stengiantis suprasti.

„JAV vadinamos „lydymo puodu“ (angl. „melting pot“), diskriminacijos čia turbūt yra net daugiau nei kitur. Diskriminacijos kategorijos įvairios: rasė, seksualinė orientacija, fizinė negalia, lytis, tautybė, amžius, religija, net genetinė informacija“, - pasakoja Ž. Noreikaitė.

Nors diskriminacijos proveržiams galimybių daug, viešus jos protrūkius riboja ypač griežti valstijų įstatymai. Pasak Ž. Noreikaitės, pademonstravus bet kokios rūšies diskriminaciją ar prasiveržus netolerancijai, asmuo gali netekti darbo.

Naudojamasi griežtais įstatymais

Kadangi su diskriminacijos problema kovojama ypač griežtais įstatymais, savo garbę ir orumą galimai diskriminuojami asmenys yra linkę ginti kiekviename žingsnyje. „Kartais lazda net perlenkiama ir ieškoma diskriminacijos ten, kur jos nėra. Tarkime pareigose paaukština baltaodį, o ne juodaodį. Žiūrėk, juodaodis tuoj bėga aiškinti, kad jo nepaaukštino dėl rasės“, pasakoja Ž. Noreikaitė.

Tenykštė žiniasklaida diskriminacijos temai taip pat neabejinga ir, kaip vertina Ž. Noreikaitė, dažniausiai nušviečia apie rasės ir religijos diskriminaciją. „O taip pat moterys vis jaučiasi nuskriaustos, žydai vis priekaištauja dėl apiplėšiamų ar išniekinamų sinagogų, imigrantai savo problemų turi“, vardija lietuvė.

„Darbe daug „jautrumo“ scenų būna. Pažįstu keletą atleistų iš darbo dėl netinkamo pasakymo, kuris kažką įžeidė... Vis „sexual harassment“ (liet. seksualinis priekabiavimas) pridedamas“, atvirauja moteris. O štai susipažinti gatvėje galima, tačiau, jei kalbinamas asmuo ignoruoja pažintį užmegzti norintį, reikėtų liautis – tai gali būti įvardinta priekabiavimu.

Užuovėja nuo griežtų įstatymų – barai ir atskiri valstijų regionai

„Kalifornija, Oregonas ir Vašingtono valstijos yra gana liberalios savo požiūriais – diskriminacija dėl seksualinės orientacijos jose turbūt mažiausia. Šiaurės rytų pakrantė taip pat tolerantiškesnė. Bet vidurio ir pietų ar pietryčių valstijos - jau kitas požiūrio taškas. Kadangi religija jose yra ypač stipri, seksualinė orientacija mažiau toleruojama“, svarsto Ž. Noreikaitė.

Jei San Franciskas yra žinomas kaip homoseksualų sostinė ir apie seksualinės orientacijos diskriminaciją net kalbos negali būti, tai Nebraskoje situacija priešinga – tolerancijos ir pakantumo homoseksualams yra gerokai mažiau.

Kaip teigia Žaneta, tokiose vietose kaip barai ar klubai žmonės elgiasi laisviau, todėl ir diskriminacijos atvejų gali daugiau „išlįsti“, kadangi griežti įstatymai valstijose galioja ne veltui – skirtingų kultūrų, rasių ir religijų gyventojų požiūriai neišvengiamai susiduria ypač laisvesnį elgesį provokuojančiose erdvėse.

Tolerancija - ugdoma, netolerancija - suvaldoma

„Amerikiečius tolerantiškais „daro“ visa aplinka: mokyklos, darbas, televizija ir visi kiti šaltiniai. Visi mus moko būti tolerantiškais ir aš matau, kad kuo žmonės jaunesni, tuo tolerantiškesni. Bet, žinoma, priklausomai nuo to, kokioje grupėje su kuo kalbiesi“, mano Ž. Noreikaitė.

Moteris pasakoja, kad vaikai jau būdami darželyje yra taip „ištreniruojami“, kad natūraliai atsiranda tolerancija, supratimas į ką ir kaip kreiptis, o ko ir kaip nevadinti: „Net ir gatvėje vieni kitus įžeidinėjančių žmonių neišgirsi“.

Valstijų gyventojų suvokimą pažinusi Žaneta teigia, kad diskriminacijos protrūkiai gatvėje ar kitoje viešoje erdvėje galimi nebent tarp girtuoklių, tačiau ji tvirtina ir tokių itin retai mačiusi. „Net ir tie, kurie „viduje netolerantiški“, viešumoje save kontroliuoja“, apibendrina Ž. Noreikatė.