Pinigai – maloni saviapgaulė.

Kad ir koks jų kursas, kad ir koks jų kiekis – tai šiandieninių žmonių laimės matas: mokslo siekiama dėl galimybės uždirbti pinigų, dirbama dėl pinigų, kažkam teikiama pagalba dėl pinigų...

Šiandien nuolatinis pinigų siekis dar įvardijamas kaip savo gerbūvio sukūrimas. Taip taip – gerbūvis: dėl pinigų, per pinigus, su pinigais, o jei gerbūvis ima klibėti, jis sutvirtinamas už pinigus. Teisingai, kiekvienas nori gyventi gerai ir „gerai“ suvokiama ne be piniginės atramos. Ir tai jau ne tik atrama.  Tai tvirti piniginiai pamatai, ant jų – negandų vėjo neperpučiamos piniginės sienos, namas uždengiamas piniginiu stogu, kad lietūs ir pūgos nesugadintų piniginės apdailos. Štai ir šiuolaikinio gerbūvio aprašymas.

Gera mintis: visi pasaulyje nori gyventi gerai, bet gėrio nedaug ir visiems jo neužteks. Tikrai taip. Ypač, kai gėris suvokiamas per iškreiptą prizmę. Pinigų visiems niekada nebus gana. Kad ir kaip bebūtų gaila, pinigų siekis šiandien daugiau griauna negu kuria.

Tikrasis gėris – tarsi atsinaujinantys ištekliai: naudokis protingai ir tai tik didins gėrio tinklą. Bet tai per sudėtinga šiuolaikiniame pasaulyje: kokios dar vertybės? kokie dar dvasiniai dalykai? kam tas naivus gėris? ką už gerumą gali įpirkti? Būtent tokiomis mintimis gyvena didžioji dauguma.

Dalis žmonių – robotai be vertybių tik su įdiegta pinigų siekimo ir vartojimo programėle, kita dalis – religijų, požiūrių, savotiškų vienetinių misijų fanatikai, kurie gyvena savoje stichijoje, visiškai pamindami ir atsisakydami bet kokio materialaus pamato. Ir tas, ir kitas variantas - neteisingi. A – ū, kur paprastas žmoniškumas? Kas ir kada taip išbalansavo žmones, kad jie ne po vieną gyvena kraštutinumuose, bet vos vienetus palieka balansuoti ties aukso viduriuku? Kas tas aukso viduriukas? Gyvenimas su vertybėmis.

Ar tai per didelis reikalavimas iš žmonijos? O gal priešingai - per didelis reikalavimas viską vertinti pinigais.

Ko nenusipirksi už pinigus: sveikatos? artimųjų? meilės? išminties? Taip, nenusipirksi, bet dėka pinigų gali sveikai gyventi, save prižiūrėti ir puoselėti, kas įtakos geresnę sveikatą; dėka jų gali burti draugus, skatinti artimų bendravimą ir taip nesijausi vienišas; dėka pinigų gali save pateikti tokiame fone, kuris tarsi magnetas pritrauks tau patrauklų asmenį – štai ir meilė; dėka jų gali lavintis sau priimtinu būdu, nesijaudinti dėl mokamų studijų, kursų ir tiesiog gyventi jei ne pagal protingųjų senąsias išmintis, tai bent jau pagal savo laisvą suvokimą. Būtent tokia filosofija apie pinigų galią neįkainojamų vertybių turguje vadovaujasi šiandienos žmonės.

Ir kada gi sprogs pinigais pripūstas burbulas? Nepritariu sakantiems, jog krizė – jau mažas pinigų burbulo „buuum“.  Oi ne. Nesusimąstys žmogus, kas vertingiau už pinigus, kai jį spaudžia vis didėjanti skola už komunalines paslaugas, ir nepagalvos, koks gražus gyvenimas, kai nusikalstamumo kreivės augimą galima fiksuoti ne mėnesiais, bet dienomis. Kažkodėl peršasi mintis, kad krizė tik dar labiau skatins žmones vertinti pinigus ir jų galią: bijant kitos galimos krizės žmonės ims kaupti pinigus, juos branginti ne tik kaip turtą, bet kaip džiaugsmą, kaip gyvenimo pilnatvę. O ar tai normalu, kiekvienas gali sau atsakyti.

Jauni žmonės kuria verslus: kiek jie užsiima kūrybiniu procesu, o kiek toje veikloje siekio užsidirbti - daug užsidirbti?

Vyresnieji dirba dirba dirba. Kokia jų dalis dirba mylimą darbą, o kiek jų dirba bet ką, už ką moka?

Garbaus amžiaus asmenys, sulaukę socialinių išmokų, džiaugiasi ne tiek užtarnautu poilsiu, kiek pinigėliais.

Kalėdos – stebuklų metas. Ar galėtų bent dienai dingti visi pasaulio pinigai (ir auksas, nafta, akcijos...)? Ir kaip tada? Ar žmogus išgyventų?

Kažkas verktų iš išgąsčio ir nusivylimo dėl neturto, kažkas dėl negalėjimo pirkti-parduoti. O ar būtų verkiančių iš džiaugsmo?