Organų donorystė – tema, kuri  ne vienam vis dar kelia nepasitenkinimą. Kokios mūsų žinios šiuo klausimu, kad bene pagrindinė reakcija į jį – baimė?

Apie organų donorystės problemas ir situaciją Lietuvoje pasakoja asociacijos „Donorystė“ prezidentas Arminas Bartkaitis.

Kuomet kalbama apie kraujo donorystę, žmonės linkę pritarti, tačiau organų donorystė dažnam vis dar kelia baimę ir nepasitenkinimą. Kas tai lemia?

Priežasčių yra gana daug, bet išskirčiau keturias, mano manymu, pagrindines.

Visų pirma, organų donorystė - donorystė po mirties. O žodis „mirtis“ lietuviams yra tabu. Didžioji dauguma lietuvių apie mirtį nenori net galvoti. Gal turi iliuzijų, kad gyvens amžinai? O gal supratimas, kad vis tiek kažkada mirsi, gali sutrumpinti gyvenimą?

Antra priežastis – nepagrįstas nepasitikėjimas medikais. Vyrauja nuomonė, kad, jei jau pakliuvai pas medikus, tai jie tik ir žiūri, kaip tave nugalabyti, o ne gydyti. Bet, jei tik kas suskausta, lekiam pas tuos pačius gydytojus, užmiršę, ką apie juos ką tik kalbėjom.

Trečia – teisingos informacijos apie organų donorystę neturėjimas arba nenorėjimas jos priimti. Jei jau žmogus turi savo nuomonę, jos pakeisti praktiškai neįmanoma. Tuo ne kartą įsitikinome – bergždžias reikalas.

Ketvirta priežastis irgi žmogiška – organų donorystė dar pakankamai jauna, palyginus su kraujo donoryste, o į kiekvieną naujovę yra žiūrima skeptiškai ir su atsargumu.

Ar organų donorystės temų „atmetimo reakciją“ pergyveno ir kitos šiandien jau aukštesnį patyrimo metą gyvenančios šalys?

Kiekviena šalis turi savo tradicijas ir požiūrį į mirtį, kūną, dovanojimą. Ten, kur fizinis kūnas suprantamas tik kaip laikinas būstas dvasiai, donorystei pritariama lengviau. Aišku tik viena – apie donorystę reikia kalbėti nuolat, nes, jei tai nebus daroma, ir puikiausi rezultatai ims blogėti, o žmonės primirš savo pareigą visuomenei – padėti vieni kitiems.

Daugelis žmonių turi poziciją, kad transplantacijos ir komercijos temos – neatsiejamos. Kaip Jūs tai vertinate?

Sklando mitai, kad egzistuoja prekyba žmogaus organais. Jei teigčiau, kad to tikrai niekur nėra, pats savimi suabejočiau, nes neišsivysčiusiose šalyse, turinčiose daug gyventojų, tokios galimybės įmanomos. Bet kad organų prekybos nėra mūsų šalyje, net neabejoju. Kai kurie žmonės teigia, kad žino, jog kažkas pirko ar pardavė inkstą, bet konkrečiai nurodyti negali, nors „žino tiksliai“. Tai galų gale, jei kažkas tikrai žino apie tokį atvejį, tegu kreipiasi į teisėsaugą, o jau žiniasklaida taip išpūs šį įvykį, kad tikrai sužinos visas pasaulis. Bet tokios sensacijos nėra, nes nėra iš ko jos padaryti. Galų gale, tegu kas nors pamėgina realiai parduoti savo inkstą. Garantuoju, kad nepavyks. Bet žmonėms patogiau tikėti, kad prekyba vyksta.

Žmonių baimę donorystės klausimu kelia nežinia dėl procedūrų eigos. Gal galite trumpai pakomentuoti proceso vyksmą: nuo recipiento ir donoro „suvedimo“ iki transplantacijos ir sveikimo?

Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) iš gydymo įstaigų gauna duomenis apie recipientus, t.y. žmones, kuriems reikalinga transplantacija. Iš gydymo įstaigų į imunologinę laboratoriją, esančią Santariškių klinikose, siunčiamas recipientų kraujo serumas – tai daroma kas mėnesį, nes kraujo serumas sensta. Kraujo serumas reikalingas tam, kad, atsiradus potencialiam donorui, galima būtų parinkti recipientus, kuriems tiks donoro organai.

Dėl donorų. Žmogus gali būti organų donoru, jei jam yra nustatoma smegenų mirtis. Smegenų mirtį gali konstatuoti tik gydytojų konsiliumas (mažiausiai trys gydytojai), o šis faktas po 12 valandų turi būti patvirtintas kito gydytojų konsiliumo. Priklausomai nuo esamos diagnostinės aparatūros, smegenų mirties konstatavimui gali prireikti ir trečiojo konsiliumo.

Tik po smegenų mirties konstatavimo, reanimacijos gydytojas praneša NTB apie potencialų donorą. NTB koordinatorius, visų pirma, patikrina potencialaus donoro ir donorų bei recipientų registro duomenis – ar žmogus buvo pareiškęs savo valią dėl organų donorystės. Jei žmogus buvo raštiškai pareiškęs nesutikimą organų donorystei, visos procedūros yra baigiamos. Jei yra pareiškęs sutikimą donorystei po savo mirties, mirusiojo artimieji yra informuojami apie pareikštą valią. Bet iki šiol visi potencialūs donorai savo valios nebuvo pareiškę, todėl leidimo panaudoti mirusiojo organus transplantacijai teko prašyti mirusiojo artimųjų. Tik gavus raštišką artimųjų sutikimą, pradedama sekanti procedūra – donoro ir recipiento poros parinkimas. Tam atliekami sudėtingi imunologiniai tyrimai, kurių pagalba nustatoma, kuriems recipientams tiktų donoro organai. Iš tų, kuriems organai tinka labiausiai, atrenkami konkretūs kandidatai ir pakartotinai daromi imunologiniai audinių atitikimo tyrimai su šviežiu krauju, tiriama, ar recipiento esama sveikata leidžia atlikti transplantaciją. Kartais būna net taip, kad kažkuris organas (dažniausiai kepenys) netinka nė vienam lietuviui. Tuomet organas pasiūlomas kitai šaliai. Taip atsitinka todėl, kad recipientui parinkti tinkamą donorą galima vidutiniškai iš 600 žmonių, o kepenų transplantacijos laukia palyginti nedaug žmonių – 32.

Po transplantacijos operacijos žmogaus laukia nuolatinis gydymas imunitetą slopinančiais vaistais, kurie neleidžia organizmui atmesti donorinio organo, bet tai ne tik išgelbsti žmogaus gyvybę, bet ir ženkliai pagerina gyvenimo kokybę.

Statistika: kiek recipientų ir kokių transplantacijų laukia?

Šiuo metu (2009-08-31) Lietuvoje transplantacijos laukia:
inksto – 241,
kasos-inksto komplekso – 24,
kepenų – 32,
širdies – 35,
širdies-plaučių komplekso – 12,
plaučių – 4,
ragenų – 343 žmonės.
Šiuo metu inksto transplantacijos laukia 2 vaikai, širdies transplantacijos – 7 vaikai, kepenų transplantacijos – 2 vaikai.

Lietuvos statistika Europos kontekste.

Deja, savo pasiekimais pasigirti negalime. Pagal donorų skaičių vienam milijonui gyventojų esame Europos valstybių sąrašo gale. Jei vidutiniškai 12 procentų europiečių turi donoro korteles, tai lietuvių, turinčių donoro kortelę, yra vos 0,3 procento.

Ko reikia, kad pagerėtų Lietuvos situacija organų donorystės klausimu? Ir ar numatomas pagerėjimas?

Reikia labai daug, atsibostų vardinti. Bet visų pirma trūksta valstybės dėmesio, nes kol kas organų donorystė – visuomeninių organizacijų, kurioms neskiriamas finansavimas, reikalas. O kas liečia mus, kaip visuomenę, apsistočiau ties dviem klausimais, kuriuos turėtumėm užduoti kiekvienas sau.

Pirma, jei man, ar mano artimam žmogui, prireiktų transplantacijos, ar norėčiau, kad žmonės pasielgtų taip, kaip dabar pasielgčiau aš?

Antra, jei man atsitiktų nelaimė, ir aš tapčiau potencialiu donoru. Medikai mano artimųjų paklaus, ar jie sutinka dovanoti mano organus transplantacijai. Kaip jiems pasielgti, jei aš nebūsiu pareiškęs savo valios? Ar aš pakankamai myliu savo artimuosius, kad jiems šią sunkią netekties valandą užkraučiau ir labai nelengvą apsisprendimo krūvį? Juk kad ir kaip jie tuomet pasielgs, iki gyvenimo galo nežinos, ar pasielgė teisingai.

O ar situacija pagerės, priklauso nuo mūsų pačių.