Taip jau būna, kad tas, kas turi kažką įdomaus ir vertingo papasakoti, dažniausiai bijo pats garsiai prabilti.

Prašydama paviešinti  mintis, moteris primygtinai kartojo nepamiršti nerašyti jos vardo. Gerai, tegul būna taip.... O mintys garsios.

„Jau kelintus metus iš eilės džiaugiuosi rengiama „Išsipildymo akcija“, kurios metu surenkami pinigai vaikų namams. Ir pati pinigų paaukoju, ir su smalsumu stebiu gyvenimo vaikų namuose epizodus. Nesu abejinga tokiems dalykams.

Bet šiais metais viskas kažkaip kitaip. Ne, akcija ta pati ir jos misija nepasikeitė. Tik pamačiau, kad, kol vaikams pinigus aukoja geri žmonės, ne tokie geri vaikų namų darbuotojai į savus namus tempia ir miltus, ir aliejų, ir cukrų iš tų pačių vaikų namų.

Mane tai siutina. Suprantu, kad nėra jokio ryšio tarp to, kas yra perkama vaikų namams už suaukotus pinigus, ir to, kas ką nešasi iš tų namų, bet juk taip negalima.“

(Aut. – iš kur tokia informacija?)

„Juk pasaulis mažas. Kaimynas kaimynui ne tik pasipasakoja, bet, artimiau bendraujantys, ir gėriu pasidalina. O neseniai tas gėris ir buvo toks: miltai, aliejus...

Kaimynė gera, pasidalino. Bet įtarimas kilo... Juk čia ne saldainiai, ne šokoladas. Paklausiau, o ji ir papasakojo: iš vaikų namų tos gėrybės, neva mililitrų tikslumu juk niekas ten neskaičiuoja, o kartais dar ir tyčia į sau palankią pusę „papliusuoja“.

Ir visada taip būna, kad, kol vieni šelpia, tai kiti plešia. Juk šito kitaip nepavadinsi."

Komentarų nebereikia. Jei šios mintys nepagražintos, belieka tikėtis, kad nešančių „iš“ yra vos vienetai, o „į“ – dauguma. Sakote, kad ne vienetai? Ei, jei žinote, kodėl tylite?