Šią savaitę Panevėžio kolegija pasirašė „Sąžiningos aukštosios mokyklos deklaraciją“, kuria pripažįstama nesąžiningumo problema Lietuvos aukštosiose mokyklose ir sutariama siekti sukurti atsakingą bei aukštojo mokslo svarbą suprantančią bendruomenę.

Lietuvos aukštosiose mokyklose pirmąją sąžiningumo deklaraciją pakomentuoti sutiko Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentė Ieva Dičmonaitė.

Kodėl būtent šiuo metu iškilo būtinybė pasirašyti sąžiningos aukštosios mokyklos deklaraciją? Ir kodėl pirmoji tai padaryti suskubo viena iš kolegijų, o ne universitetai?

Sąžiningos aukštosios mokyklos deklaracija neatsirado per vieną dieną. Apie tai, jog yra būtina imtis atitinkamų veiksmų siekiant užtikrinti sąžiningumą aukštosiose mokyklose, buvo kalbėta jau seniai susirinkimuose su studentais, akademine bendruomene, atsakingomis institucijomis. Be to, siekiant išsiaiškinti esamą situaciją, aukštosiose mokyklose buvo atliktas ne vienas su šia problema susijęs tyrimas, kurių metu identifikuotos esminės problemos bei galimi sprendimo būdai. Taip pat jau ketvirtus metus yra renkami sąžiningiausi Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai.

Panevėžio kolegijos studentų atstovybė dar pernai metais pradėjo itin aktyviai kelti nesąžiningumo problemą aukštojoje mokykloje. Šių metų pradžioje buvo surengta diskusija su kolegijos akademine bendruomene, kurios metu pristatytas kolegijoje atliktas tyrimas akademinio nesąžiningumo tema, Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovė supažindino su teisiniu šio klausimo aspektu. Sąžiningos aukštosios mokyklos deklaracija tik įtvirtino kolegijos studentų bei administracijos norą imtis priemonių bei kovoti su akademiniu nesąžiningumu.

Sąžiningos aukštosios mokyklos deklaracija nėra tik popieriukas - tai yra raštiškas trišalis susitarimas dirbti su akademinio sąžiningumo skatinimu bei kova prieš nesąžiningumo apraiškas aukštojoje mokykloje, imantis priemonių, kurios konkrečiai įvardintos deklaracijoje. Tam, kad būtų susitariama dėl tokių veiksmų reikia ne tik studentų, bet ir aukštosios mokyklos administracijos pasiryžimo ir noro imtis aktyvių veiksmų. Panevėžio kolegija buvo pirmoji, kuri tokiems darbams pasiryžo, tačiau tikiuosi, jog tai nebus vienintelė aukštoji mokykla ir kitos paseks šios kolegijos pavyzdžiu.

Gal galite pažymėti esminius sąžiningos aukštosios mokyklos deklaracijos principus?

Deklaracijoje yra iš esmės pripažįstama akademinio nesąžiningumo egzistavimas aukštojoje mokykloje bei įsipareigojama netoleruoti nesąžiningumo apraiškų įgyvendinant numatytas priemones ar imantis kitų, deklaracijoje neįvardintų veiksmų, taip pat kurti pagarba ir akademine etika grįstus akademinės bendruomenės tarpusavio santykius.

Panevėžio kolegijoje pasirašoma „Sąžiningos aukštosios mokyklos deklaracija“. (U. Mikaliūno nuotr.)

Šia deklaracija pripažįstama nesąžiningumo problema auštosiose mokyklose. Kuo pasireiškia minimas nesąžiningumas?

Nesąžiningumas įprastai yra suprantamas kaip nusirašinėjimas atsiskaitymų metu, plagijavimas, darbų pirkimas. Tačiau iš esmės tai yra požiūris į aukštąjį mokslą bei į savo kolegas - nesąžiningais veiksmais siekiantis įgyti diplomą žmogus kartu įtraukia ir savo grupės ar kurso draugus, dėstytojus. Tai yra ne tik iš studentų, bet ir iš dėstytojų kylanti problema, kai yra sudaromos sąlygos nesąžiningumo apraiškoms neužtikrinant tinkamos atsiskaitymų vykdymo tvarkos, kiekvienais metais pateikiant studentams tas pačias užduotis egzaminų metu, kartais net prašant „dovanėlės“ už geresnį įvertinimą.

Variantų gali būti labai įvairių, todėl svarbiausia suprasti, jog nesąžiningumui sąlygas sudaro visi - tiek studentai, tiek dėstytojai, tiek aukštosios mokyklos administracija. Būtent dėl šios priežasties negalima teigti, jog su šia problema turi kovoti tik studentai - tai yra visų studijų procese dalyvaujančių žmonių reikalas.

Kokie būdai ir priemonės numatomos minėtoms problemoms išrauti?

Pirmiausiai - skirtingų atsiskaitymų ir rašto darbų temų bei užduočių pateikimas studentams, nekartojant jų metai iš metų, didesnio dėmesio skyrimas studento įgyjamiems gebėjimams patikrinti, ne vien sukauptoms žinioms. Didelis dėmesys skiriamas ir tinkamam ginčų nagrinėjimo, apeliacinių bei akademinės etikos komisijų veiklos skaidrumui, efektyvumui ir objektyvumui užtikrinti. Be abejo, įvairios priemonės, formuojančios pozityvų požiūrį į akademinį sąžiningumą: konferencijos, seminarai, įvairios akcijos ir pan. Aukštosios mokyklos atsakomybėje bus užtikrinti numatytų nuobaudų etikos nesilaikančiųjų atžvilgiu taikymas.

Ar Panevėžio kolegijos pavyzdžiu planuoja sekti ir kitos kolegijos bei universitetai? Jei taip, kokie ir kada?

Šiuo metu kelios kitos studentų atstovybės kalbasi su savo aukštųjų mokyklų administracijomis bei skatina jas imtis reikiamų priemonių kovojant prieš akademinį nesąžiningumą, tačiau konkrečiai įvardinti jas dar būtų anksti. Sprendimas pasirašyti deklaraciją negali būti priimtas spontaniškai, yra būtinas visos aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės sprendimas ir pasiryžimas dirbti su šiuo klausimu. Tačiau, ko gero, pirmiausiai yra reikalinga aukštosios mokyklos drąsa pripažinti, jog tokia problema egzistuoja. Studentai tai pripažįsta, belieka laukti kol tai pripažins ir aukštųjų mokyklų administracijos, dėstytojai.

Tikiuosi, jog artimiausiu metu atsiras ne viena aukštoji mokykla, kuri norės kartu kurti sąžiningumu grįstą studijų sistemą, bei bus galima kalbėti ne apie atskiras aukštąsias mokyklas, bet apie sąžiningų aukštųjų mokyklų tinklą.

Kas šios deklaracijos iniciatoriai - studentai ar dėstytojai? Kaip ją vertina vieni ir kiti?

Iniciatyva pirmiausiai atėjo iš studentų, kurie nelieka abejingi ir nori keisti studijų sistemą, kuriems atsibodo matyti, kaip daug pastangų įdėję gauna prastesnius įvertinimus nei tie, kurie egzaminų metu nusirašė ar nusipirko kursinį darbą. Be abejo, yra ir priešinga studentų nuomonė, t. y., tų, kurie galvoja, jog nesąžiningumas yra pateisinamas ir yra normalus reiškinys lietuviškoje studijų sistemoje. Tačiau sprendžiant iš esamos situacijos studentai yra labiau linkę spręsti šią problemą nei dėstytojai, kurie tikrai ne visada pripažįsta, jog yra lygiai tiek pat kalti, pavyzdžiui, leisdami studentui nusirašyti, kiek ir tas studentas, kuris nusirašo arba kuris nepraneša apie šalia nusirašinėjantį draugą.