Vakar Seime perskaityta pirmasis Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, kaip ir tikėtasi pasitelkiant spėjimus buvo sukritikuotas dar iki jo perskaitymo, nešykštėta kritikos ir po to, tačiau tai, kad Prezidentė kalbėjo apie vertybes ir žmogų, deja, kai kurių įvardintas „tik viršūnėlėmis“, yra priminimas, nuo ko prasideda ekonomikos subtilybės ir politiniai niuansai. Nuo vertybių ir žmogaus.

Apie gėlytes, paukščiukus ir darnų jų sugyvenimą kalbama tik darželyje. Mokyklose vaikai įsukami į siekimų – pasiekimų sūkurį, o vis dar gyvenantys paukščiukais ir gėlytėmis neva iš karto atsilieka nuo lyderiaujančiųjų. Lyderiai „nesiseilėja“ – tai žino visi vyresnieji mokiniai. „Seilėjimasis“ apie gėlyčių grožį ir paukščių čiulbėjimą dar labiau paminamas, kai prasideda savarankiškas gyvenimas: studijos, visuomeninė veikla, pažintys ir kova dėl vietos po saule. Tiesa, anie, saulėlydžio fone stebintys paukščiukus, pradedami vadinti menininkais, nors su menu retas kuris turi bendro.

Bandos priekyje – tie, kurie žino gyvenimo mechanizmą ir pajėgia sukti jo sraigtelius. Taip, tai lyderių savybė. Menininkai – net jei jiems menas nesuvokiamas – vis dar stebi gėlytes. Tiesa, tarp priekinių ir paskutiniųjų atskirtis jau oho, kokia! O mechanizmas sukasi – lyderiai atlieka savo vaidmenį.

Lyderiaujantys vertybių ir egzistencijos klausimų neanalizuoja – jie veikia. Apie tai mąstantys vis dar stebi paukščius ir uosto gėles. Dviejų polių darbų sintezė retesnė nei reta. Ir ką daryti? Apgailestauti?

Akis išpūsti privertė Prezidentės žodžiai „tas prakeiktas [lietuviškas] nuolankumas“. Taip, mes nuolankūs. Ai, tiesa – ne visi. Lyderiams tai nebūdinga – antraip jie nelyderiautų. Nuolankumas būdingas vis dar stebintiems gėlytes. Tarp pirmųjų ir antrųjų praraja ir šiuo klausimu. Vertybinė praraja.

Dėl prarajos jau sunku susikalbėti. Dėl skirtumų vieni kitus kritikuoja – ir, matyt, pelnytai. Dėl vertybių nesuvokimo jas imama neigti. Ir tikrai, kad jau lengviau skaičiuojame būdami nediplomuoti ekonomistai, nei stebime gėlytes tiesiog sau. Tiesa, yra jas stebinčių – paprastai jie išvis neigiami.

Jau nuo amžių iš kartos į kartą perduodamas klausimas „ar tau yra kas nors švento?“. Ir ką mes atsakome? Šeima? Tėvynė? Mama? O gal galima gyventi be tokio klausimo? O štai, matyt, šis klausimas ir per retai užduodamas pirmiausia sau patiems, jei vertybės gali būti tik „viršūnėlėmis“.

Prakeiktas ar neprakeiktas nuolankumas, bet mes apie tai diskutuojame tik uždaruose rateliuose – viešoje erdvėje tai „seilėjimasis“. Vertybės padeda ar kenkia, mes irgi tik tarp savų pasikuždame – viešai ir tai gali atrodyti kaip „seilėjimasis“. Tautos, šeimos vieta prioritetų sąraše irgi retai kam terūpi – dar kas pagalvos, kad „seilėjamės“.

O kad vertybės ir jų akcentavimas gali būti pakilus bei didingas, įrodė Prezidentė.