Yra Lietuvoje daug žilo plauko išminčių, kurie galėtų mane pamokyti ir nutildyti, tačiau taip jau visame pasaulyje surėdyta, kad tikrieji išminčiai moko pavyzdžiais arba visai patyli. O šįkart išlieti širdį noriu dėl to, kad nežinia, kiek teisybės yra anekdotuose apie estų lėtumą, tačiau greičiu pasigirti ir mes negalime. Ypač kai kalbama apie greitį rasti tikruosius Lietuvos šviesuolius, juos pagerbti ir tai padaryti laiku.

O savo monologą aš lenkiu prie pačių skaudžiausių paskutiniųjų metų Lietuvai netekčių: Jurgos Ivanauskaitės ir Justino Marcinkevičiaus. Abu gerbti santūriai iki, ir pompastiškai po. Nesakyčiau, kad tai rodo mūsų pagarbą. Pagarba būna tyli.

Išėjus rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, jos knygos tapo būtinybe skaitantiems ir reliktu knygų vengiantiems. Atleiskite, brangieji, bet tai jau simptomas, dėl kurio reikėtų pasitarti jei ne su gydytojais, tai bent su vaistininkais. Didžiųjų pasaulio klasikų knygų dažniausiai neskaitome, bet į kultūros tėkmę save įrašome nusipirkdami vieną ar net kelias modernias temas analizuojančias knygas. Nei supratimo, kodėl perkame, nei argumentacijos, kam to reikia, nei žinių apie autorių. Visa širdimi atsiprašau, tačiau talentingos autorės išėjimas nesuteikia teisės apsimesti literatūra gyvenančia tauta.

Nebent didžioji dalis po autorės išėjimo susivokė, kad nusiperkant jos knygą galima prisidėti prie istorinio įvykio. Už keliolika ar keliasdešimt litų nusiperkama teisė vadintis literatūros dalimi. Baisiausia, kad tai tampa norma: istorijos dalimi tapo nusipirkę vardines spalvotas plytas, o kiti laukia šalies literatūrai skaudžių netekčių, kad galėtų į ją įsilieti.

Kai Lietuvą sukrėtė žinia apie Tautos balsu vadinamo šviesuolio J. Marcinkevičiaus išėjimą, literatūros maitvanagiai, atleiskite, jei ką, vėl sujudo sukti ratų aplink literatūros aruodus. Ir dar lyg tyčia tarptautinė knygų mugė. Puiki proga išsipirkti teisę pagerbti, pagedėti ir vėl prisišlieti prie lietuvių literatūros už keliasdešimt litų kainuojančias šviesuolio knygas.

Visiems šiuo metu dėl mano monologo jaučiantiems nepasitenkinimą, noriu iškilmingai pranešti, kad J. Marcinkevičiaus knygos buvo pardavinėjamos iki jo išėjimo. Visos jos buvo vertinamos, skaitomos tikrųjų literatūros žinovų ir mylėtojų. Gerbiamieji, visų jų buvo galima įsigyti. Dar daugiau, dažnas jūsų jų ištraukas skaitėte mokyklose, gal atsitiktinai į akiratį buvo patekusi viena kita eilutė ir vėliau, tik jums tai nebuvo taip reikšminga...

Todėl vietoje noro perkamos knygos forma pagerbti vieną ar kitą Lietuvos šviesuolį, kviečiu visus pagerbti juos mintimis, žodžiais ir atsiminimu.