Nuo pačių seniausių laikų buvimas mecenatu reiškė garbę sau ir šeimai. Dalis meno, kultūros ar talentingų asmenų iškildavo dėka menui pasišventusių ir jį remiančių asmenybių. Šiandien parama, reklama, mecenato funkcijos ir labdara – persipynusios ir nuolatos painiojamos sąvokos.

Romos kultūros rėmėjas, gyvenęs dar prieš Kristų, Gaius Cilnius Maecenas – žmogus, iš kurio asmenvardžio kildinamas žodis mecenatas. Mecenatas – tai asmuo, materialiai remiantis kultūrinę arba meninę sritį.

Neretai yra nežinomi senųjų knygų autoriai, tačiau galima perskaityti, kas buvo jų mecenatai. Tokie faktai įrodo, kad mecenatai visais laikais vaidino svarbų vaidmenį meno bei kultūros srityje ir verčia kelti klausimą, kas nuo ko ilgainiui atsitraukė: menas ir kultūra nuo pernelyg reklama suinteresuotų asmenų ar mecenatai nuo kultūros ir meno?

Štai Merkelis Giedraitis tapo pirmuoju lietuviškos knygos mecenatu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; savo mokiniams ne tik mokytoju, bet ir mecenatu buvo Motiejus Valančius. Duoklę kultūrai atidavė Leonas Sapiega, o menui – Albertas Goštautas.

Tačiau dabar ir į anuometinius mecenatus galima pažiūrėti kritiškiau. Toli gražu ne visi mecenatai buvo suinteresuoti meno bei kultūros klestėjimu – jau tuomet pasigirsdavo tuštybės ir pasipuikavimo gaidelių. O šiandien mecenatų padėtis ypatingai kebli.

Dabar Lietuvos sporto mecenatu tituluojamas Vladimiras Romanovas, o vienas stambiausių rūkalų gamintojų pasaulyje „Philip Morris“ maždaug tris dešimtmečius užsiima didelio masto parama menui – bibliotekoms, muziejams, teatrams, šokių studijoms ir kt. Tai mecenato funkcijos ar gudri reklama?

Įdomu pastebėti, kad dabar parama menui ar kultūrai nebesiejama su moraline pareiga. Taip pat nesiejama ir su garbe ar orumu. O mecenatais jau retai betampama – tik tokia etiketė pri(si)klijuojama.

Suvokiant, kad mecenatu gali tapti kiekvienas – ir kuo tyliau, tuo rimtesnis mecenato vaidmuo – šiuo metu ne vienam gali skruostai nurausti. Kiek knygų nupirkome gabiam, tačiau iš nepasiturinčios šeimos kilusiam vaikui? Ar yra tekę prisidėti keliomis dešimtimis litų prie sumanymo išleisti kaimo mokyklėlės vaikų poezijos rinkinį? O gal kam teko paremti dailininkų plenerą? Jei ne, tuomet esu įsitikinusi, kad bent atokesnei bibliotekai esate palikę vieną, kitą knygos egzempliorių...

Kadangi padarę šiuos ir dar daugiau mecenato darbų kuklinotės apie tai kalbėti, patikėkite, kažką kažkada, padarę tokius darbus, ypatingai pradžiuginote. Kiekvienam tyliajam mecenatui – ačiū.