Du vienuoliai priėjo prie upės, kurioje vandens buvo sulig juosmeniu. Pirmas vienuolis stebėjo, kaip moteris kelis kartus mėgino perbristi upę ir išsigandusi bei supykusi vis grįždavo. Jis priėjo prie jos ir pasisiūlė pernešti ją į kitą krantą ant pečių. Moteris sutiko. Vienuolis pernešė moterį per upę, pasodino ją ant kranto ir su antruoju vienuoliu keliavo toliau. Po kelių minučių antrasis vienuolis nesusilaikė ir staiga paklausė pirmojo: „Kaip tu gali taip lengvai sulaužyti mūsų priesaiką?“, turėdamas omenyje priesaiką niekuomet neturėti sąlyčio su moterimis. Pirmasis vienuolis nusišypsojo antrajam ir atsakė: „Aš palikau ją ant upės kranto. O tu vis dar neši ją?“
Iš „VERSLO MENAS. SEKANT MILŽINŲ PĖDOMIS“
...]
