Darbo diena. Vilniuje esančio Kalvarijų turgaus prieigose stoviniuoja vyresnio amžiaus moteris. Saujoje ji gniaužia pakalnučių puokšteles. Vos pajutusi žvilgsnį, ima šypsotis ir siūlyti šviežias kvapnias gėles – tikra verslininkė. Deja, jos drąsa garuote išgaruoja paprašius poros minučių pokalbiui. Nepadeda net pažadas už sutrukdymą iš jos nupirkti visą pluoštelį pakalnučių - atbula iriasi tol, kol atsitraukiu pati.

Situacija pasikartoja dar du kartus – moterėlės bijo kalbėti. Šalia rymojantis prekybininkas paprotina, esą moterys nenori bendrauti, nes žurnalistų reidai joms sukelia daugybę bėdų.

Pagaliau Olese prisistačiusi pensijinio amžiaus moteris sutinka pakalbėti mainais už paskutinės pakalnučių šluotelės nupirkimą. Kai keli litai atsiduria moters saujoje, ji liaujasi išgąstingai dairytis ir pradeda pasakoti.

Pardavinėjate pakalnutes.

Visaip būna. Pavasarį - žibutes, pakalnutes, vasarą – žirnius, o rudenį irgi kažką sugalvoju...

Esate pensininkė?

Jo, penki metai kaip gaunu pensiją. (Ir papildomai užsidirbate prekiaudama?) Kokia čia prekyba? Ne prekyba. Čia tik pakalnutės. Jos iš sodo už Vilniaus. Čia ne prekyba. Nedaug užsidirbu, bet ant duonos užtenka.

O kiek tas „nedaug“?

Kaip diena. Šeštadienį, sekmadienį daugiau parduodu, tai gaunasi 15 – 20 litų. Darbo dienomis – iki 10 litų, bet aš nesiskundžiu. Gerai ir tiek.

Stovite su gėlėmis juk ne savo malonumui?

Ir malonumui. Smagu, kad žmonės perka gėles. Dabar miestiečiai neturi gėlių darželių, o žalumos žmogaus akis nori. Visur betonas, plytos. Nepatinka man miestas. Vilnius ypač nedėkingas. Jau ir kaimai Lietuvos ne tokie žali, ištuštėję, tai gėlės žmonėms patinka – perka jas. (Tai ne uždarbis Jums svarbiausia?) Labai svarbu, kiek užsidirbu. Aš iš to valgau. Kiek tam pensininkui reikia... Tai man dienos uždarbio užtenka dviems dienoms ar net trims pavalgyti. (O pensija?) Pensija butui ir vaistams. Dabar pensininkai lopo biudžeto skyles. Bent tuo jaučiuosi reikalinga Lietuvai. Už du dorai užaugintus vaikus Lietuva man nepadėkojo, bet ir neprašau. Motinų tokia dalia: dėl vaikų, o paskui dėl tėvynės. (Padedate valstybei?) Tai taip... Sumažino pensiją, bet aš nesiskundžiu, gyvenu ir esu laiminga.

Kokia Jūsų laimė?

Didelė mano laimė... Vaikai, Lietuva, mano sodas ir gėlės. (Taip mylite gėles?) Gėlės ir vaikai mane maitina.

Gėlės maitina? Bet taip baimingai žvalgėtės pardavinėdama savo maitintojas...

O kaip kitaip? Taigi atrodo šitaip negalima su gėlytėm stovėti. (Reikia susimokėti už vietą?) Ne, aš neužimu vietos. Mokesčiai kažkokie atrodo yra, bet jie bus didesni už tuos kelis uždirbtus litus. (O kodėl moterys vengia kalbėtis?) Nieko doro tie žurnalistai nepadaro. Paskalas nešioja geriau nei mes (juokiasi...). Paskui mums negerai būna.

Aš nesu „biznierka", aš tik dovanoju žmonėms grožį...

Pamerkia akį senyva moteris ir suskumba baigti pokalbį. Sakosi, šiandien reikia tvarkyti daržą, kad rudenį galėtų ir maistingomis daržovėmis vilniečius palepinti.