Sunkmečiu, padidėjus pagalbos poreikiui, savanorystė tampa vis prasmingesnė ir reikšmingesnė veikla. Darbams dienos centruose, vaikų namuose ar padėti prižiūrėti senelius ryžtasi vis daugiau žmonių. Tačiau visgi lietuvių savanorių yra beveik 5 kartus mažiau negu jų veikia kitose Europos šalyse.

Apie savanorius kalbame ne veltui – 2011 - ieji yra Europos savanoriškos veiklos metai. Tad visus raginame prisidėti prie visuomenei naudingos neatlygintinos veiklos ir gerumu padėti tiems, kurie patys negali savimi pasirūpinti. O apie savanorišką veiklą papasakoti sutiko jau 3-ejus metus savo gerumą ir laisvą laiką atiduodanti, šiuo metu Vilniaus Visų Šventųjų Šeimos paramos centre besidarbuojanti Ieva Kuzmaitė (22 m.).

Kas paskatino savanoriauti?

Tiesą sakant, pradėjau savanoriauti apie tai pernelyg nemąstydama. Draugė pakvietė kartu su ja nueiti padėti vaikams ruošti pamokų, žaisti, vesti įvairių renginių. Ėjau, nes mylėjau vaikus ir norėjau padėti jiems ruošti namų darbus bei smagiai su jais praleisti laiką. Atsidūriau netikėtai, bet, matyt, laiku ir vietoje – tuo džiaugiuosi.

Kokios naudingos patirties įgijai?

Visapusiškos. Nuo asmeninės, t. y., pasitikėjimo savimi, atradimo, kad tai, ko maniau negalinti, iš tikrųjų moku daryti ir sugebu, iki profesinės t. y., stovyklų, švenčių, programų organizavimo, savanorių mokymų, akcijos „Maisto bankas“ ir kitų koordinavimo bei dalyvavimo.

O kur dar patirtis bendraujant su vaikais, sprendžiant jų problemas, įvairūs seminarai, mokymai... Pagilinau komunikacinius sugebėjimus. Į Visų Šventųjų paramos centrą ateina vis daugiau naujų žmonių, su visais norisi susibendrauti. Bendravimas – linksmoji savanorystės dalis.

Ar daug jaunų žmonių savanoriauja jūsų dienos centre? Ką patartum tiems, kurie abejoja galintys tapti savanoriais?

Rudenį kvietėme naujų savanorių ir organizavome jų mokymus. Buvome maloniai nustebinti, kad atėjo nemažai žmonių, dabar mūsų gretose apie 20 savanorių. Pernai turėjome perpus mažiau.
O tiems, kurie abejoja, siūlau pabandyti. Nežinau, ar apmokamame darbe galima tiek išmokti. Čia niekas tavęs „neįkiša“ į rėmus, laikotarpius, ką ir kada daryti, savanoriaudamas mokaisi iš savęs, kitų. O svarbiausia – šypsenos, juokas, nuoširdumas, linksmumas ir gerumas - tiek vaikų, tiek darbuotojų, tiek kitų savanorių - atperka viską. Todėl negaila nei laiko, nei energijos!

Nesakau, kad nebūna sunku, kartais rankos ima ir nusvyra, tačiau tuo šis darbas ir žavus, kad vieną dieną – vienaip, o ateini kitą – ir viskas jau aukštyn kojom apsivertę. Vieną dieną vaikai pikti, susierzinę, neklauso, o kitą – jau pilni džiaugsmo ir noro imti, daryti, mokytis...

***

Pradedantiesiems savanoriams arba dar tik mąstantiems apie tokią veiklą Ieva sako: „Pirmyn ir tik pirmyn!”. Veikla neatlygintina, bet, jeigu sudėsime visų pagalbos sulaukusių žmonių šypsenas, turėsime puikų rezultatą. Kiekviena savanorio diena pilna naujų iššūkių bei galimybių, o įgyta patirtis gali praversti bet kokiame darbe. Žmogus nėra laimingas, jeigu jis nesidalina tuo, ką moka ir sugeba geriausiai.