Spauda skelbia: Klaipėdos universiteto atlikta apklausa rodo, jog turtingesnių asmenų atžalos mokykloje jaučiasi geriau, vertinamos palankiau ir net 68% apklaustųjų vaikų teigia, kad jie jaustųsi laimingesni, jeigu gyventų materialiai turtingesnį gyvenimą.

Socialinė atskirtis mokyklose didelė, o perspektyvos nedžiugina: prognozuojama, kad situacija gali dar pablogėti. Viso to pasekmė – vargingiau gyvenančių vaikų engimas ir prastesni mokymosi rezultatai.

Sociologai akcentuoja, kad socialinė atskirtis mokyklose yra viena iš blogybių, kurios šalinimu turėtų ypatingai susirūpinti pedagogai: domėtis vaikų socialine padėtimi, pažinti jų tėvus ir problemų nespręsti vien tik neigiamais įvertinimais.

Apie situacijos mokyklose keblumą liudija skaičiai: net 28% apklausoje dalyvavusių vaikų gėdijasi savo šeimos, artimųjų ir ekonominės padėties, o vos 31% respondentų mokykloje jaučiasi saugiai.

Trečdalio apklaustųjų mokymąsi temdo baimės ir nepasitikėjimo savimi jausmai. Negana to, vaikai jaučia mokytojų vertinimą ir gauna įvertinimus, priklausančius nuo jų (ir jų tėvų) socialinės padėties. Taip teigė 48% apklaustų vaikų.

Sociologai tvirtina, kad prie socialinės atskirties mažinimo ir vaikų padėties mokykloje gerinimo prisidėtų ne tik uniformų grąžinimas į mokyklas, bet ir žinių kulto mažinimas. Kitaip tariant, mokyklos neturėtų orientuotis vien tik į žinių perteikimą ir ruošimąsi egzaminams - vertėtų atkreipti dėmesį į vaikų auklėjimą ir lavinimą. Mokykla – ne universitetas.

Vaikų diferencijavimas mokykloje pagal ekonominę ir socialinę padėtį – jau įsišaknijusi „tradicija“. Toks skirstymas paplitęs ne tik tarp vaikų. Diferencijuoti linkę ir patys mokytojai. Išankstinis mokytojų požiūris ir nusistatymas būdingas mažesnių mokyklų bendruomenėms, kur mokytojai pažįsta tiek vaikus, tiek ir jų šeimas, o reputacijos šleifas lengvai nuo vienų persegamas kitiems.

Vaikai – tėvų reputacijos įkaitai arba privilegijuotieji. Ar uniformų įvedimas ir žinių kulto mažinimas išspręstų socialinės atskirties problemą mokyklose?